,

Tautinis identitetas mūsų aprangoje

Pasaulis kaip niekada atviras – keliaujame, kur panorėję, semiamės žinių ir mados naujovių iš įvairių kultūrų, o grįžę bandome tai pritaikyti savo šalyje. Tačiau kol dauguma orientuojasi ir įkvėpimo semiasi iš pasaulietinės kūrybos, labai svarbu nepamiršti ir mūsų lietuviškos tapatybės, atsigręžti ir išlaikyti mūsų tautos identitetą.

Tautinis kostiumas ir jo detalės yra vienas svarbiausių mūsų nepriklausomos tautos simbolių. Ar tai vis dar turi reikšmės mūsų visuomenėje ir ar įmanoma šiuolaikiškai pritaikyti tautinio kostiumo detales? Kalbiname dizainerę JOLANTĄ RIMKUTĘ, kuri jau 20 metų prisideda prie lokalios mados vystymo ir, kartu su kolege Ieva Ševiakovaite, per asmeninius prekės ženklus „LT Identity“ ir „Baltai“ kalba apie lietuvybę ir jos simbolius.

Ieva Rimkutė

Jolanta Rimkutė

Ką kiekvienas lietuvis turėtų turėti savo spintoje, norėdamas pagerbti savo lietuvišką tapatybę?

Pirmiausia siūlyčiau kiekvienam įsigyti tautinį kostiumą, nors tai nėra pigu, tačiau puiki investicija. Lietuvoje yra amatų centrų, kuriuose nemažai audėjų gali išausti autentišką tautinį kostiumą. Ypač moterys dažnai skundžiasi galvos skausmu, kad nėra ką apsirengti švenčių progomis. O dar pasitaiko, kad vienais metais dėvėta suknelė kitais metais būna išėjusi iš mados arba moteris tiesiog nenori rodytis su ta pačia. Šiais atvejais tautinis kostiumas yra geriausia investicija. Juk jis niekada neišeis iš mados, o ir nebaisu, kad kūno formos pasikeis, nes kostiumas pritaikomas įvairių tipų figūroms. Patikėkite, ši investicija mažiausiai 20-čiai metų. Turint visą ansamblį, puoštis galima įvairiomis progomis.

Ar įmanoma aprangoje pritaikyti vien tik tautinio rūbo detales?

tautiniai drabužiai

shutterstock nuotr.

Kas man labai gražu ir ką aš pastebiu jau daugelį metų, kad tradicija puoštis tautinių rūbų detalėmis pas mus buvo visada. Gal mes tiesiog to taip tiksliai neįvardijome, bet iš principo, tai buvo visada. Pavyzdžiui, paimkime gintarinius karolius. Prie tautinio kostiumo būdavo nešiojami ir kitokie karoliai, bet visgi gintariniai puikiai kalba apie mūsų identitetą, apie mūsų auksą – gintarą, Baltijos jūrą. Moterys gintarinius karolius nešioja jau daugelį metų, aktualumo jie nepraranda ir šiandien.

Seniau labai gražiai panaudodavo tautinę juostą, kuri įtraukta į UNESCO paveldą. Manau, kad ji gali būti pritaikyta ir panaudota šiuolaikinėje aprangoje. Tai be galo graži detalė, o ar kas pagalvojo, kokia tų spalvų ir ornamentų reikšmė? Tai užmiršta kalba. Turėkime omenyje, kad žmonės tuo laiku dažnai nemokėjo rašyti, bet ant juostos raštų sudėdavo visą spalvinį kodą, kiekvienas ornamentas kažką reikšdavo. Tai tokia detalė, kuri mūsų aprangoje pritaikoma ne vienus dešimtmečius. Kaip pavyzdį galime paminėti prof. Vytautą Landsbergį, kuris ryšėjo tautinę juostelę vietoj vyriško kaklaraiščio, nors iš tikrųjų tautiniame kostiume juosta būdavo rišama per liemenį.

Archajiškų tautinio kostiumo raštų, detalių ir spalvinių kodų galime pastebėti išlikusių ir ant vilnonių kojinių ar kumštinių pirštinių. Dar mūsų mamos ir močiutės mezgė būtent tokius mezginius. Lygiai taip pat ir mes galime nusimegzti megztinį panaudojus būtent tuos raštus ir turėti itin originalią puošmeną.

Kokias klaidas daro žmonės, nešiodami tautinį kostiumą?

Didžiausia klaida, kurią aš pastebiu, dėvint moterišką tautinį kostiumą, tai šukuosena. Plaukai turi būti supinti arba susukti į vainiką, o moterys dažnai nešioja palaidus plaukus. Taip, mes žiūrime į šiuolaikinę madą, kas mums patogu, bet jei jau dėvime tautinį kostiumą, tai reikia pilnai išpildyti visą ansamblį. Reikia pasistengti nuo pradžios iki galo ir įsijausti į tą laikmetį. Juk plaukai taip pat yra labai svarbus ženklas, jų supynimas ir surišimas, skarelės ryšėjimas atspindi moters padėtį, ar ištekėjusi ji, ar ne.

Kas jums pačiai, kaip dizainerei, tautiniame kostiume atrodo įdomiausia ir originaliausia?

shutterstock nuotr.

Tautinis kostiumas, kurį mes matome šiandien, tai XIX a. pab. rekonstrukcija. Šis kostiumas vienaip ar kitaip turi sąsajų su miestietiška ir kaimiška švente, nes net ir tais laikais tai nebuvo kasdienė apranga, o labiau šventinė. Į mūsų tautinį kostiumą susiliejo visos XIX a. detalės – siluetas, proporcija, formos, raštai. Visgi man, kaip kūrėjai, įdomiausia ne formos ir siluetai, o audinių raštai, nes juose yra kur kas didesnė archaika. Juk tų laikų moterys tikrai nevartė žurnalų ir nekopijavo. Komunikacijos prasme tai unikalu. Moterys nemokėjo skaityti ar rašyti, bet kiekviena mama mokėjo austi. Tuose raštuose yra užkoduotas XIX a. moterų kūrybiškumas ir originalumas. Kiekvienas regionas ypatingas, turėdamas savo spalvas, raštus. Kodėl pasirinktos būtent tokios spalvos ir raštai? Viskas taip unikalu, o tai, mano nuomone, ir yra didieji klodai.

Man labai patinka, kad šiais laikais ta audimo tradicija nėra išnykusi. Tai originaliausias būdas suderinti šią dieną su mūsų sena tradicija. Tikrai siūlyčiau imti autentišką tautinių raštų audinį ir pasisiūti nesudėtingo kirpimo šiuolaikinį rūbą.

Kaip tautinio rūbo raštus jūs pritaikėte savo kūryboje?

Mes pabandėme kitą kelią – tuos pačius raštus pritaikyti šiuolaikiniam audiniui. Tai reiškia, kad ėmėme tik raštą, atsisakant audinio struktūros, ir perkėlėme tą raštą šiuolaikinėmis technologijomis ant mums visiems mielo trikotažo.

Kalbant apie „Baltai“ ženklą, tai vadovaujamės lėta mada. Nors dabar tai vadinama nauja mada, iš tikrųjų, anksčiau būdavo ypač aktualu, kad rūbai būtų praktiški, patogūs, šilti ir skirti ne vienam sezonui. Jeigu vasara, tai būdingi natūralūs audiniai – linas ir medvilnė, jeigu žiema – vilna. Jų funkcija turėjo būti labai aiški.

Šio ženklo kūryboje svarbi baltų simbolika. Juk visais laikais rūbų puošyba nebuvo vien tik gražu ar negražu, jis turėjo funkciją. Simbolio funkcija – apsauginė arba bet kuri kita reikšmė, kuri dalyvauja kasdieniame gyvenime. Saulė, ugnis ir kiti ženklai nėra vien tik dėl grožio. Mes turime su tais gyvaisiais ženklais susidraugauti, juk, pavyzdžiui, saulė ar mėnulis kasdienoje mums tiek daug reiškia. Daugelis iki šiol sodiname pagal mėnulio kalendorių, tikime medžių galia, ąžuolo šventumu ir panašiai. Mes net nesusimąstome, bet tie archajiški simboliai vis dar išlikę tarp mūsų. Mums taip reikia gamtos. Net nesusimąstydami mes giliai širdyje vis dar esame baltai – gamtos vaikai.

Kokią reikšmę mūsų visuomenėje turi tautinis kostiumas?

Jau 20 metų stebiu kitimą į gerąją pusę. Mūsų etnokultūros centras dėjo maksimalias pastangas, kad atkurtų autentiškus pagal kiekvieną regioną tautinius kostiumus, ir dabar žmonės mato tikrus pavyzdžius, kaip jie turi atrodyti. Tai vienas iš mūsų tautos atgimimo simbolių. Yra žmonių, kurie lyginasi su Norvegija, kur visi žmonės, švęsdami valstybės dieną, pasipuošia tautiniu kostiumu. Tačiau nereikėtų užmiršti – jie neišgyveno sovietmečio ir pusė jų tautos nebuvo išvežta į Sibirą. Galbūt ir pas mus būtų išlikusi ši tradicija, jei ji nebūtų nukirsta.

Taip pat džiaugiuosi sąmoningu valdžios sprendimu – tautinio kostiumo dienos atsiradimu. Į ką atkreipčiau dėmesį, tai į žmones, kurie turėtų rodyti pavyzdį. Nors yra kelios valdžios ponios, kurias galima pamatyti pasipuošusias tautiniu kostiumu, kaip, pavyzdžiui, prezidentę D. Grybauskaitę, tačiau reikia daugiau teigiamų pavyzdžių, ikonų, kurios nurodytų kryptį, kad tai ne tik puiki šventės puošmena, bet ir tradicijų puoselėjimas bei pagarba mūsų tautiniam identitetui.

Kaip manote, kokia tautinio kostiumo ateitis?

Neįmanoma prognozuoti, kokia bus tautinio kostiumo ateitis, nes visa tai priklauso nuo visuomenės sąmoningumo. Tačiau jeigu šitos svarbios moterys audėjėlės perduos savo žinias naujoms audėjoms, tada viskas bus gerai. Todėl labai svarbu, kad šiai dienai jos turėtų darbo ir užsakymų. Apie tautinio kostiumo ateitį galime kalbėti tik tol, kol turime audinių, iš ko juos galime padaryti, taigi kol yra žmonių, užsiimančių šiuo amatu.

Iveta Leščinskaitė