,

#TyliLyderystė. Kitų gyvenimus keičianti kybartietė Edita

Edita Naidaite

„Iš jos nieko gyvenime nebus“, – vis kartojo žmonės kybartietei Editai vaikystėje, kuriai šie žodžiai iki šiol dar vis skamba mintyse. Augusi su tėvais, tačiau be motinos meilės ar padrąsinančių tėvo žodžių siekti svajonių, Edita tikėjo ateitimi, kad gyvens geriau. Šiandien moteris dėkinga likimui už sutiktus žmones, kurie apgaubė ją meile, išmokė atleisti ir užjausti, o kai labiausiai reikėjo – ištiesė pagalbos ranką.

Šiuos žmones moteris vadina didžiausia gyvenimo dovana, be kurių nebūtų tapusi tuo, kas yra šiandien. Edita – mylinti trijų vaikų mama, Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo prezidentė, VšĮ „Lyderystės kalvė“ įkūrėja.

Prisiminimais apie vaikystę moteris dalijosi su šypsena, nes yra dėkinga žmonėms, kuriuos sutiko tuomet, kai jautėsi atstumta bendraamžių ar reikėjo finansinės pagalbos. Ji pasakojo apie laikotarpį, kai namuose dažnai trūko maisto, o tai matydami abejingi neliko ir mokytojai. „Buvau tas vaikas, kuris griežtai nepriimdavo pagalbos. Tikriausiai jaučiau gėdą ir kaltę. Tie žmonės rasdavo būdą, kaip prieiti ir pasiūlyti savo pagalbą, bet taip, kad jausčiausi reikalinga“, – pasakojo Edita. Pamena, jog chemijos mokytojas jai siūlė padirbėti gėlių kioskelyje Kybartuose. Nors, anot moters, pardavėjos tuo metu jiems tikrai nereikėjo. Kiti prašė Editos pagalbos nuvalyti namo langus, nes patys neva nebepajėgia. „Dar vienuolė Bernadeta paimdavo į jaunimo stovyklas. Tada buvo sudėtinga man bendrauti su kitais, bet buvau mylima. Grįždama iš stovyklų visada jaučiau, jog galima gyventi kitaip. Žinojau, kad gimiau taip ir nieko negaliu dėl to pakeisti, tačiau ateity norėjau viską daryti kitaip“, – prisiminė pašnekovė.

Subūrė žmones dalintis gerumu

Edita įsitikinusi, kad gerų žmonių – be galo daug, tačiau ne visada juos pastebime. Tam, kad jie susiburtų ir kartu darytų gerą kitiems, Edita pernai surengė labdaros vakarą, į kurį sukvietė žmones gerumo akcijai. Tąkart apie 150 žmonių aukojo pinigus cukriniu diabetu sergantiems vaikams. Už surinktus pinigus buvo nupirkta reikalinga gydymui įranga, kurią įteikė šeimoms per šv. Kalėdas.

„Auginu dvi dukras, kurios serga cukriniu diabetu ir žinau, kad tėvams, auginantiems tokius vaikus, yra pakankamai sudėtinga. Būna nenumatytų situacijų, kai reikia lėšų ir priemonių, o kai kurių nėra galimybės įsigyti Lietuvoje. Tad idėja ir buvo surinkti pinigų ir smagiai pasibūti“, – apie idėjos sumanymą surengti labdaros vakarą pasakojo Marijampolės regiono jaunųjų verslininkų klubo prezidentė. Ji atskleidė, kad buvo atvejų, kai žmonės siūlė savo paramą, tačiau dalyvauti labdaros vakare atsisakė. „Žmonės kurie daug dirba ir uždirba, pasiruošę dalintis savo gerumu su kitais, tačiau neranda laiko sau ir savo šeimai. Todėl mes nesutikome su jų pasiūlymų neatvykti ir paraginome sudalyvauti, kad pabūtų kartu“, – pasakojo moteris.

Labdaros vakaras praėjo sėkmingai – susibūrė viso Marijampolės regiono, penkių savivaldybių tėvai. Praėjusių metų šv. Kalėdas labdaros vakaro organizatoriai pavadino „Cukrinukų Kalėdomis“, per kurias 29 Marijampolės regiono šeimų vaikams, sergantiems cukriniu diabetu, padovanota speciali įranga. Nuo tada tos šeimos visada kartu – įkūrė VšĮ „Cukrinukai“, vienijančią visas Marijampolės regiono šeimas, kurios augina cukriniu diabetu sergančius vaikus.

Laiko pagalbai randa visada

Anot Editos, po likimo siųstų išbandymų, kuriuos teko įveikti, neįmanoma tapti abejingu žmogumi ypač tada, kai žinai, kad kitam reikalinga pagalba. „Žmonės man dovanojo ir meilę, ir dėmesį, o kartu pasodino manyje mažą sėklą be jokio įpareigojimo, kad ta sėkla privalo į kažką išaugti. Jeigu atsigręžiu atgal ir pažiūriu į nueitą kelią, kas esu šiandien, tai mano viduje užaugo ne ką mažesnis medis negu ąžuolas“, – kalbėjo Edita aiškindama, kad ąžuolas jai ir asocijuojasi su stiprybe, išmintimi ir gyvybe, giliomis šaknimis bei viršūne, kuri niekada nenustoja augti į viršų. Ąžuolas pašnekovei stiprybės simbolis, tokiu vardu pavadintas ir jos sūnus. „Tai stiprybės simbolis su savo šaknimis, vainiku, kuris stiebiasi į viršų, sugerdamas šilumą. Tuo pačiu jis gali būti ir pavėsis nuo saulės, apsaugoti nuo lietaus, duoti gėrybių“, – aiškino Edita, kuriai nesuprantama iki šiol, kaip žmonės, kurie gali dovanoti džiaugsmą kitam, padaryti gerą dėl kito, to tiesiog nedaro. „Jeigu aš matau, kad galiu padėti kitam, turiu galimybių ar pažįstamų, laiko visada galima rasti. Mes visi turime 24 valandas per parą, tik atliekame skirtingus darbus. Vieni daugiau padarome, kiti – mažiau. Vieni nori ir ieško galimybių, o kiti nenori ir ieško priežasčių“, – dėstė moteris.

Dalijimasis atėjo iš vaikystės, kaip ir tikroji lyderystė

Yra žmonių, kurie šiandien Editą vadina stipria asmenybe, gyvenimo lydere dėl jos užsidegimo veikti ar dėl to, kad jai pavyksta suderinti mamos pareigas su įvairiausiomis gerumo akcijomis. Lyderės apibūdinimo nevengia ir pati Edita, kuri įsitikinusi, kad per išgyvenimus, kuriuos kada nors patyrė, ir prasideda tikroji lyderystė. „Tikroji lyderystė prasideda ten, kur buvo skausmas, kai buvai laužomas kaip žmogus. Ten, kur yra dugnas, kur yra kaltės ir gėdos jausmas, klaidos, prasideda kelias į lyderystę. Klausimas tik kur nueisi? Ar liksi auka ir vargsi? Nueisi į kairę, ar išlipsi, pripažinsi, atleisi, palaiminsi ir būsi tarp žmonių, dalinsies tuo, ką turi“, – atviravo pašnekovė. Ji kalbėjo, kad tokių tylių lyderių, kaip ji pati, gyvenime labai daug, jų yra šalia kiekvieno iš mūsų.

Tikroji paskirtis žemėje – auginti sparnus vaikui

Lyderės, anot Editos, ir jos cukriniu diabetu sergančios dukros, kurios išdrįso siekti savo svajonių ir išvyko dar nepilnametės gyventi į Kauną mokytis. „Tylių lyderių, kurie pasodino mažas gerumo sėklas mano viduje buvo labai daug. Jų yra ir šiandien. Šalia manęs yra daug tokių žmonių… Mano dukros, kurios serga, bet jos siekia savo svajonių. Jos irgi lyderės. Niekur nėra lengva. Nesvarbu, ar esi vieniša mama, ar ne, tačiau sunkiausia su kuo susiduri šeimoje – motinos meilė. Tai pati egoistiškiausia meilė pasaulyje. Motinos meilė, kai tavo vaikai auga ir vienas jų vieną dieną sako: „Žinai, mama, turiu svajonę studijuoti mediciną“ <..> ir tada turi juos paleisti“, – atviravo Edita ir aiškino, kad tada svarbiausia ne pinigai, kurių reikia nemažai mokslui, bet tai, kad šešiolikos metų vaikas, kuris serga cukrinių diabetu išvažiuoja į nepažįstamą miestą. „Ant vienos svarstyklių pusės dedi savo meilę, vaiko svajones, o ant kitos motinos meilę. Meilė, rūpestis ir baimė, nes vaikas serga… Bet turi paleisti. Tai tikroji lyderystė, kai esi priverstas nuryti, susivokti mintyse. Susitvarkai su egoizmu, pagalvoji, kad tavo paskirtis šioje žemėje, auginti sparnus vaikui“, – įsitikinusi moteris, kuri didžiuojasi savo vaikais ir savimi už įveiktas gyvenimo pamokas, be kurių nebūtų tuo, kas yra šiandien.

Visą pokalbį su Edita Naidaite galite rasti čia:

Projektas #TyliLyderystė – kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai. Galbūt šalia Tavęs gyvena tylus lyderis, apie kurį sužinoti kitiems būtų dovana?

Pasidalink jo trumpa istorija bei kontaktais su mūsų komanda adresu tylilyderyste@lyderiams.lt ir mes padėsime, kad tylūs, tačiau įkvepiantys pavyzdžiai pasklistų plačiai!

Taip pat skaitykite: