Kaip atpažinti depresiją?
Depresija – viena dažniausiai linksniuojamų, tačiau tuo pačiu ir viena paslaptingiausių žmogaus ligų. Kažkuria prasme, net iki XX a. pradžios depresija „neegzistavo“ – jos simptomus to meto tyrinėtojai „nurašydavo“ melancholijai – daugelio nuomone, labiau paslaptingai dvasios būsenai negu konkrečiai ligai.
Įdomu tai, kad melancholijos atvejai paprastai buvo aptariami tik kalbant apie vyrų sveikatą, o su jais susiję elgesio pokyčiai savotiškai romantizuojami: apatija, liūdesys, atsiribojamas vaizduoti kaip jautrios, herojiškos asmenybės bruožai. Tuo tarpu terminas „depresija“ atsirado tik XX a. pr. kaip sąvoka, skirta apibūdinti moteriškajam melancholijos atvejui. Jos išraiškos nebebuvo piešiamos tokiomis švelniomis spalvomis: depresiją išgyvenančios moterys neretai vadintos „isterikėmis“ ar „psichopatėmis“. Viskas apsivertė po Antrojo pasaulinio karo, kai amerikiečiai sukūrė iki šiandien naudojamą psichikos sutrikimų klasifikaciją ir depresijos požymiai buvo suvienodinti. Šiandien vadovėliuose galima rasti nuo 15 iki 30 skirtingų depresijų aprašymų, o psichologai bei psichiatrai ragina susipažinti su jų požymiais atidžiau – ne vienas svarbus simptomas yra visiškai nebūdingas tam, ką daugelis vadina „depresija“. Šio pasakojimo, parengto kartu su Respublikine Vilniaus psichiatrijos ligonine, tikslas – trumpai apžvelgti galimas depresijos formas taip siekiant didinti ligos simptomų atpažįstamumą.
Gydymui atspari depresija
Poreikis laiku atpažinti depresiją bei konkrečią jos formą yra tiesiogiai susijęs su galimybe kuo greičiau šią ligą įveikti. Nepaisant to, kad apie depresiją kalbama gana dažnai, vis dar nemažėja rezistentiškos (atsparios gydymui) depresijos atvejų. Pasak Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės vadovo, prof. dr. Arūno Germanavičiaus, tokia riba dažnai pasiekiama, kai depresijos simptomai yra nebūdingi (vadinamoji „maskuota depresija“), todėl juos sunku pastebėti ne tik pacientui, bet ir gydytojams. „Tai gali būti neaiškios kilmės skausminiai sindromai, pavyzdžiui, raumenų ar sąnarių skausmas… Taip pat tai gali būti ir visiškai netikėti sindromai: ne visų apkalbėta apatija bei svorio kritimas, bet atvirkščiai: padidėjęs libido ir svorio augimas. Visais šiais atvejais neretai kreipiamasi į ne tos srities specialistus, todėl sugaištama nemažai gydymui svarbaus laiko“, – aiškina prof. dr. A. Germanavičius.
Melancholinė depresija – viena sunkiausių formų
Delsimas kreiptis į specialistus jau įtariant ligą arba situacija, kai liga klaidina net profesionalus, gali privesti ir iki ypač sunkios depresijos formos vadinamos „melancholine depresija“. Pasak prof. dr. A. Germanavičiaus, į psichiatrijos ligonines daugelis pacientų patenka jau būtent tokios būklės. „Melancholinės depresijos atveju žmogus praranda susidomėjimą bet kokia veikla, jokie gyvenimiški stimulai negali sužadinti jo reakcijos, emocijų net laikinai. Kadangi valgymas taip pat yra savotiškas stimulas, dažniausiai sutrinka ir mitybos funkcijos, organizmas ganėtinai greitai senka. Tai yra labai sunki depresinė būklė, kuriai išgydyti reikia visų įmanomų intervencijų“.
Šiuo metu pasaulyje plinta naujos tokių sunkių depresijos formų gydymo stimuliantais galimybės, kurios jau netrukus bus naudojamos ir Lietuvoje. „Tai yra esketaminas – nuskausminanti medžiaga naudojama anesteziologijoje. Esketamino išskirtinumas ir pagrindinis privalumas yra greitas poveikis“.
Klaidina jau paauglystėje
Ką dar galime padaryti, kad depresija mumyse neapsigyventų nepastebėta? Prof. dr. A. Germanavičius siūlo atkreipti dėmesį į tam tikras rizikos grupes. „Tarkime, paauglių atvejai, kai depresija neretai vystosi labai atipiškai. Tai gali pasireikšti sustiprėjusiu impulsų kontrolės sutrikimu (vienas iš ženklų – padidėjęs įsitraukimas į konfliktus) ar tokiais simptomais kaip valgymo bei mėnesinių ciklo sutrikimai (pastaruoju atveju tėvams, kurie nori padėti savo paauglėms rekomenduojama apsvarstyti psichologo bei ginekologo bendradarbiavimo galimybę)“. Dar viena rizikos grupė – gimdyvės, kurių būsena tiesiogiai paveikia ne tik jų, bet ir vaiko gyvenimą, todėl neįprastą motinos elgesį rekomenduojama stebėti atidžiau. „Pogimdyvinės depresijos neretai vadinamos „bipolinėmis“ dėl jas lydinčių nuotaikos svyravimų. Tokios depresijos atvejį sunkiau pastebėti būtent dėl to, kad laikini nuotaikos pagerėjimai sukuria iliuziją esą asmens būsena gerėja“.
„Išprovokuoja“ kitos ligos
Depresija dažnai lydi ir fizinius sutrikimus taip pablogindama jų eigą. „Pavyzdžiui, neretai gali pasireikšti pacientams, kurie turi endokrininių problemų, ypatingai jeigu kalbame apie antinksčių ir skydliaukės veiklą. Pastebima paralelė ir su diabetu ar kepenų pažeidimais. Įsivaizduokime situaciją, kai pacientas intensyviai gydomas dėl hepatito viruso sukelto kepenų pažeidimo: slopindami viruso dauginimąsi, vaistai gali paveikti medžiagų apykaitą ir sudaryti sąlygas depresijos atsiradimui“, – galimas priežastis vardija prof. dr. A. Germanavičius.
„Tikimybė susirgti depresija labai priklauso ir nuo genetinių priežasčių: ji didėja, jeigu jūsų šeimoje jau buvo jos apraiškų. Daug lemia ir medžiagų apykaita, netgi jūsų išsilavinimas, įgimti protiniai gebėjimai – kuo jų daugiau, tuo lengviau depresiją suvaldyti, kadangi, kol liga nepažengusi, paties žmogaus indėlis, savianalizė yra labai svarbus. Na ir, žinoma, depresiją gali išprovokuoti psichoaktyvių medžiagų vartojimas: kartais priklausomybė su depresija žengia koja kojon, tačiau kovojama tik su viena iš šių būklių“.
