,

#TyliLyderystė. Projekto 60+ įkūrėja Laura Balčiūtė

Skaudžias netektis išgyvenusi Laura Balčiūtė skatina senjorus nebambėti ant viso pasaulio, o rinktis produktyvų gyvenimą.

„Anksčiau mane visada gąsdino senatvė. Kaskart stebėdama senyvo amžiaus žmones svarsčiau, negi senatvė iš tikrųjų tokia varginanti? Kalbėjau, kad nenoriu būti sena, tad verčiau – mirti 50-ies…“, – tai mintys, kurios žurnalą senjorams „60+“ leidžiančią Laurą Balčiūtę lydėjo iki kol šį pasaulį prieš 18 metų paliko jos dievinama močiutė. Tuštumą, kurią jautė netekusi artimojo, moteris užpildė bendraudama su skirtingų likimų senjorais, nestokodama jiems laiko, meilės ir rūpesčio. Būtent jie L. Balčiūtei ir įrodė, kad senatvė gali būti kitokia – tokia, kokią ją susikursime patys.

Šiandien moteris vyresnio amžiaus žmonėms jau yra įkūrusi pažinčių svetainę, organizuoja renginius „60+ kine“, kitus užsiėmimus, kurių svarbiausias tikslas – išmokyti senjorus gyventi laimingą gyvenimą.

„Jaučiau, kad turiu padėti“

Šiuo metu žurnalo senjorams leidėja gyvena Kaune, tačiau dažnai svečiuojasi savo gimtajame krašte – Rūtelių kaime, Šilalės rajone. Dienos, anot moters, praleistos ten, Balčių šeimos sodyboje, pas senelę, nepasimirš niekad. Laikas, kurį anūkė ir senelė skyrė viena kitai – neįkainojamas.

Jadvyga ir Jonas Balčiai

„Mūsų ryšys buvo labai tvirtas. Nežinau, kaip ir iš kur toks stiprus ryšys. Kartą senelė atsidūrė ligoninėje dėl kojos lūžio. Tada lyg sapnavo, kad aš ją palieku… Po to karto abi nenorėjome viena kitos palikti. Vasaras leisdavau pas ją namuose, kurie nuo mano tėvų namų vos 5 kilometrų atstumu. Kai išvažiuodavau, verkdavo ir ji, ir aš. Taip būdavo…“, – prisimena L. Balčiūtė pridurdama, kad apie artimosios netektį kalbėti iki šiol sunku.

Įvairi veikla su senjorais – svarbi L. Balčiūtės gyvenimo dalis, kurios dėka ji gali padėti žmonėms gyventi geriau, supažindinti juos su užsiėmimais, kuriuos galima ir net būtina nuveikti perkopus 60-uosius gyvenimo metus.

„Kai netekau močiutės, man jos labai trūko. Vis atvažiuodavau į sodybą kiekvieną savaitgalį, norėjosi pasivaikščioti po apylinkes. Gal maniau, kad ji vis dar čia… Nuo tada jaučiau, kad turiu padėti senjorams. Nežinau kodėl, bet tikriausiai dėl tos stiprios meilės senelei. Tuštumą, kurią paliko močiutė, norėjosi kažkuo užpildyti, tad ir kilo mintis leisti nemokamą žurnalą senjorams“, – apie idėjos sumanymą pasakoja L. Balčiūtė.

Senatvė priklauso nuo tavęs

Ilgą laiką L. Balčiūtei atrodė, kad senatvė – skausmingas ir varginantis laikas, todėl verčiau numirti 50-ies metų. Šis požiūris, anot jos, pasikeitė tik tuomet, kai ši pradėjo lankytis įvairiose senjorų bendruomenėse, organizacijose. Bendravimas su senjorais jai atskleidė, kad senatvė gali būti kitokia – produktyvesnė.

„Tu jautiesi senas pagal tai, koks esi viduje. Neretai ir būdamas 18 metų pagal savo gyvenimo būdą gali pasakyti, kad esi tarsi 80-metis. Būna ir atvirkščiai, kai tas 80-metis pasakys besijaučiantis kaip jaunuolis. Viskas priklauso nuo tavęs. Nesulaukęs net pensinio amžiaus viduje gali jaustis labai senu. Jeigu sėdėsi namuose ir žiūrėsi pro langą į vieną tašką ir bambėsi ant viso pasaulio, tai tokia bus ir senatvė“, – aiškina L. Balčiūtė.

Tradicinis senjoras – laimingas ir patenkintas

Kasdien L. Balčiūtė bendrauja su įvairių likimų, skirtingų charakterio savybių senjorais. Dauguma jų – žingeidūs, aktyvūs, daug skaitantys ir keliaujantys žmonės. „Gali pasimokyti iš jų. Žinoma, negaliu išskirti nė vieno, tačiau turiu draugę Onutę, kuriai 80 metų. Ji mano vyriausia draugė, o aš jos – jauniausia. Kai ji man skambina, visada pasiteirauju, kaip jaučiasi. O ji man visada atsako, kad puikiai. Draugė dar ir pamoko, kad reikia liūdėti tyliai, o džiaugtis garsiai“, – atviravo L. Balčiūtė, kurios pagrindinis tikslas ir yra pakeisti nusistovėjusius stereotipus apie pagyvenusį žmogų. Anot jos, Onutė – viena iš pavyzdžių, kaip reikia džiaugtis gyvenimu, būti laimingu ir patenkintu žmogumi.

Vienišas mamas ragina drąsiai svajoti

Darbe L. Balčiūtę supa senjorai, o namuose – trys vaikai. Anot moters, jos darbas su jautriausiomis grupėmis, tarp kurių ir vienišos mamos. Tai dalis visuomenės, kurių istorijos neretai artimos ir pačiai L. Balčiūtei. Besilaukdama pirmojo sūnaus Nojaus, ji tapo vieniša mama. Prisiminusi šį gyvenimo laikotarpį, moteris graudinasi. „Apie tai kalbėti sunku, nes dar to neišgyvenau. Matyt turi praeiti daug metų… Žinau, kad jaunoms vienišoms mamoms yra labai sunku gyvenime. Visuomenės požiūris į vienišas mamas yra neigiamas“, – aiškino žurnalo senjorams leidėja, kuriai tuomet teko patirti skaudžių išgyvenimų, išgirsti ne vieną įžeidžiančią repliką dėl to, kad yra vieniša mama.

„Visada sakiau, kad būsiu joms pavyzdys, kaip galima siekti svajonių ir būnant vienišai. Nebijoti. Aišku, jos neišsipildys per dieną ar 10 metų, bet visada svarbu to siekti. Po mažą žingsnelį eiti link svajonės ir tikrai kažkada pavyks. Padrąsinančius žodžius L. Balčiūtė siunčia vienišoms mamoms, auginančius vaikus. – Svarbu mažiau dejuoti dėl smulkmenų, džiaugtis šia diena ar akimirka, stengtis rytais atsikelti su šypsena. Gyvenimas labai greitai prabėga, tad jeigu atsikelsi prastos nuotaikos, ta valanda, minutė nebesugrįš.“

Lyderis – pati sau

Daugiau kaip trejus metus L. Balčiūtė leidžia žurnalą senjorams „60+“ 25 tūkst. tiražu, tačiau, anot žurnalo autorės, ne visi skaitytojai ją pažįsta ar žino, kuo moteris užsiima. Jos aiškinimu, geri darbai daromi tyliai.

Visi, kurie ją pažįsta, patvirtins, kad ši moteris – nestokojanti laiko ir energijos dėl kitų gerovės. Gyvenimo keliu žingsniuojanti su šypsena, drąsiai į ateitį žvelgianti optimistės akimis L. Balčiūtė – dar ir jautri bei kukli moteris, kuriai likimas nepagailėjo ir skaudžių išgyvenimų, be kurių, kaip ji pati sako, nebūtų tokia, kokia yra šiandien. Vieni ją laiko tikra lydere, kiti – kovotoja, tačiau ji pati sau – svajonių kupina moteris.

„Svarbiausia būti lyderiu sau, nesilygiuoti į kitus žmones, o klausyti savo vidaus. Mes kiekvienas esame unikalus ir turime skirtingą kelią. Žmogus dažniausiai pamiršta, ko jis yra atėjęs į šią žemę, koks jo tikslas ar svajonės. Neretai pradedame gyventi taip, kaip gyvena kiti, o tada būname nelaimingi. Noriu pasakyti, kad lyderystė – klausyti savęs, savo vidinio balso“, – tvirtina L. Balčiūtė ir linki sau būti tokiu pat geru žmogumi, kaip ir savo laiku buvo jos dievinama močiutė vaikams, anūkams, kitiems.

***

Projektas #TyliLyderystė kviečia dalintis įkvepiančiomis istorijomis, kurių herojai – retai visuomenei žinomi, tačiau savo kilniais darbais kitų gyvenimus keičiantys ir įkvepiantys tylūs lyderiai. Galbūt šalia Tavęs gyvena tylus lyderis, apie kurį sužinoti kitiems būtų dovana?

Pasidalink jo trumpa istorija bei kontaktais su mūsų komanda adresu tylilyderyste@lyderiams.lt ir mes padėsime, kad tylūs, tačiau įkvepiantys pavyzdžiai pasklistų plačiai!

Taip pat skaitykite: