Jūratė Norvaišienė: sveikatai svarbu – mąstyti ir kalbėti pozityviai

Su ką tik jubiliejinį gimtadienį atšventusia Jūrate Norvaišiene kalbamės, žiūrėdamos viena į kitą kompiuterio ekrane. Tačiau jau po kelių minučių atrodo, kad sėdime kartu vasaros terasoje, vartome neišsemiamus neįtikėtinų pasakojimų bei šokiruojančių nuotraukų albumus, užgerdamos įspūdžius ananasų kokteiliu – kaip J. Norvaišienė mėgsta.

Rašant J. Norvaišienės pavardę, jau seniai nebereikia nurodyti, kas ji tokia: ką veikia gyvenime, kaip džiugina ir įkvepia aplinkinius. Ir nors pokalbis šį kartą – moteriškas, vis tiek neišvengiamai minime Česlovą Norvaišą, kurį žmona mielai vadina „Česiukiu“ ir kuriam negaili komplimentų. Ir pats Č. Norvaiša kartais praveria duris bei pralinksmina, kaip yra įpratęs.

Suprantu, kad susitikimas tęsiasi per ilgai, nes legendinės šokėjos, medikės, pedagogės, Kauno miesto garbės pilietės pasveikinti sodyboje jau renkasi šeima bei auklėtiniai, tačiau taip smagu klausyti, kad bandau išgauti pažadą, jog visos istorijos turėtų sugulti knygoje – juolab, kad rašyti J. Norvaišienė mėgsta dar nuo mokyklinio suolo. Neabejotinai knyga būtų kupina optimizmo, dėkingumo, geros energijos ir rimtų patarimų.

– Gyvenate įdomiai bei spalvingai. Kam esate už tai dėkinga?

Jūratė Norvaišienė

Jūratė Norvaišienė

– Pirmiausiai turbūt viskas prasideda vaikystėje. Ji bėgo žaliose Kauno Žaliakalnio gatvėse. Abudu tėvai dirbo, tad aš ir užaugau gatvėje. Bet mūsų gatvė buvo gera (juokiasi). Vasarą važinėdavomės dviračiais, žiemą – rogutėmis ant Moniuškos kalnelio: sportuodavome gryname ore. Kaip ir visi vaikai krėsdavome kiaulystes – bet nepiktas. Esu lipusi per tvorą obuolių vogti – ne todėl, kad savame kieme neaugo, o todėl, kad suprantate – romantika…

Vaikystėje labai daug skaičiau (skaityti ir dabar itin mėgstu), nes namuose turėjome milžinišką biblioteką (tėvelis buvo mokyklos direktorius, geografas, mama dirbo valstybiniame banke). Skaičiau viską iš eilės, o tėvai labai net nekontroliavo. Kai buvau aštuonerių ar devynerių metų amžiaus į mano rankas pakliūdavo ir tik suaugusiems skirtos literatūros, kur dar ne viską suprasdavau. Gal ir gerai… Anksti perskaičiau klasiką – Tolstojų, Turgenevą, daug Švarco knygų. Bet labai mėgau ir Haufo pasakas. Prisimenu, dar karo metu – naktį namiškiai miega, o aš užsilipusi ant stalo, nes Haufo pasakos baugios, prie žibalinės lempos skaitau iki paryčių.

– Sunku patikėti, kad tokia elegantiška moteris, Jūsų žodžiais tariant – užaugo gatvėje…

– Didelę įtaką man padarė ciòcianka – mūsų namų ekonomė – labai inteligentiška moteris, ir mano močiutė – mamos mama (Jūratė Norvaišienė nuo sienos nukabina močiutės nuotrauką – jaunos artistiškos moters apdaras šokiruotų ir šiandien). Anot mamos – aš į močiutę. Nors mano jaunystė bėgo pokario metais – laikai buvo sunkūs, visko trūko. Turėjau baltus medžiaginius batelius, kuriuos dažydavau kreida – tas jau buvo prabanga! Todėl man viskas yra įmanoma. Pirmąją suknelę šokių konkursui pasiuvo profesionali siuvėja, bet parsinešusi namo ją persisiuvau.

Ir mokykloje mokiausi puikioje klasėje. Kartu su vienuolika klasiokių mokyklą baigėme medaliu. Mus ugdė labai geri mokytojai. Prisimenu išmintingą savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri gudriai skatino mano polinkį rašyti, analizuoti, cituoti.

– Tačiau studijuoti pasirinkote mediciną…

– Buvau labai aktyvi. Mokyklos, studijų metais turėjome galimybes lankyti ir užsiimti įvairiomis veiklomis – tad aš visur ir ėjau, viską bandžiau (net irklavusi esu). Ilgą laiką užsiiminėjau sportine gimnastika – tapau Kauno miesto vidurinių mokyklų čempione. Dabar, kuomet prisimenu, net siaubas apima – tuomet be jokių apsaugų: ant lygiagrečių, žiedų… Varžyboms mažiausiai treniruodavausi vadinamuosius laisvuosius pratimus, bet visada jie būdavo geriausiai įvertinami – čia juk buvo kaip šokiai, muzika groja.

– O kaip tarp Jūsų veiklų atsirado sportiniai šokiai, anuomet vadinti pramoginiais?

– Ir vaikystėje su mamos sijonais šokdavau pagal geras ritmiškas per radiją skambančias melodijas. Tačiau pramoginius šokius pirmą kartą išvydau jau būdama suaugusi – į Lietuvą atvyko estai, pademonstravo balinius šokius. Mums su Česlovu iš karto patiko, nes viskas buvo pagrįsta labai natūraliais principais. Mes, kaip medikai, sugebėjome tą įvertinti. Kuomet Tomas Petreikis ir Vidas Kamaitis pradėjo organizuoti kursus, pradėjome juos lankyti.

– Bet su Česlovu Norvaiša jus suvedė ne šokiai?

Jurate ir Ceslovas Norvaisos

Jūratė ir Česlovas Norvaišos

– Susipažinome studijuodami mediciną. Pirmiausiai aš jį nekreipiau jokio dėmesio, nors mačiau, kad yra populiarus tarp panų – būriais jį supo. Tačiau, būdama praktiška, dairiausi sau vyro ir vaikščiojau į pasimatymus su kitais, bet vis kažkas būdavo ne taip. Kol vieną dieną atsigręžiau, kad yra įdomus vyrukas mano grupėje – ko aš dar ieškau? Nusprendžiau jį prisijaukinti. Taip mes ir pradėjome bendrauti fiziologijos būrelyje, atlikinėdami ugniašaknės bandymus su pelėmis. Česlovas tuo metu norėjo sukurti vaistus nuo vėžio. Supratome, kad mūsų skoniai ir minčių kryptis sutapo net tuomet, kai dar nebuvome pažįstami – aš gyvenau Kaune, o Česlovas – Šiauliuose: abu domėjomės tais pačiais dalykais, abu lankėme sportinę gimnastiką, irklavimą.

Pro durų plyšį žvilgtelėjęs Č. Norvaiša priduria: „Abu gimę Kiaulės metais…“

Humoro jausmas… Kartais Česlovas pajuokauja ir juodai. Atėjęs į šokių salę, visada pasakoja linksmas istorijas… Nors, beje, horoskopais aš šventai tikiu. Juk tai moksliškai pagrįsti dalykai – mes viską jaučiame. Negalime to paneigti.

– Nepaisant polinkio visur ir visada juokauti, į šokius abu pažiūrėjote labai rimtai?

– Mums patiko šokių natūralumas. Kažkiek mus masino ir tai, kad Sovietų Sąjungoje šokimas buvo tarsi pusiau legalus – lyg koks buržuazinis užsiėmimas. Česlovas labai gabus ir gerai perpranta dalykus – tad jam pasirodė įdomu. Aš taip pat turiu muzikinį išsilavinimą, abu buvome medikai – viskas davė savus rezultatus ir mes greitai laimėjome pirmuosius šokių konkursus Lietuvoje. Po to ypatingai įsiminė varžybos Taline, kur namų aikštelėje nugalėjome tuo metu visur lyderiavusius estus Piją ir Are Orbus. Šiandien tas būtų neįmanomas dalykas!

Buvo ir kitų sėkmingų sutapimų. Štai vienu metu iš Londono į Maskvą atvyko stažuotis baleto šokėjai. Anglai atsidėkodami, norėjo pasikviesti pasimokyti Maskvos Didžiojo teatro baleto artistus, bet tie atsisakė važiuoti – ko gi anglai gali išmokyti rusiškos baleto mokyklos auklėtinius? Tuomet TSSR Kultūros ministerijoje dirbę įžvalgūs žmonės prisiminė pramoginius šokius – čia jau tikrai turėjome ko mokytis iš anglų! C’est la vie! Ir išsiuntė būtent mudu trims mėnesiams į Londoną – į Alekso Muro šokių studiją. Ten mes visų šokių mokėmės su pačiais geriausiais pedagogais, stovinčiais prie ištakų, iš pirmųjų lūpų. Gavome teisingus pradmenis ir už tai esame labai dėkingi. Paskui dar daug kartų važiavome į Londoną, o grįžę žiniomis dalinomės su visais Sovietų Sajungoje. Jeigu laikai būtų buvę kitokie – galėjome turtuoliais tapti iš šio darbo, bet mums buvo svarbu savo žiniomis pasidalinti, žmones sudominti.

– Nesigailite?

– Oi, tikrai ne! Dar ir dabar susitinkame žmones iš šokių pasaulio – mums dėkoja, sako, kad, jeigu ne tos mūsų pamokos, niekas dabar vienoje ar kitoje šalyje nešoktų.

– Ir visgi pedagogika, dalinimasis žiniomis ilgainiui virto Jūsų pagrindine veikla?

Jūratė Norvaišienė

Jūratė Norvaišienė

– Aš mokiau ir tebemokau šokių, o taip pat 32-ejus metus dirbau tuometiniame Kauno medicinos institute Sveikatos apsaugos organizavimo ir socialinės higienos katedroje. Studentai mane mylėjo, kai kurie meilėje ir prisipažindavo (juokiasi)… Daugelis mėgo mano paskaitas. Visada, kai su šokiais išvažiuodavome į užsienį, su Česlovu aplankydavome ir gydymo įstaigas, pasižiūrėdavome, kaip ten organizuojamas darbas, todėl turėjau, ką įdomaus papasakoti grįžusi. Reikia pripažinti, kad tie mano pasakojimai ne visada sutapdavo su tarybine propaganda. Pasisekė, kad mane supo išmintingi žmonės ir sulaukdavau tik pastabų, bet ne rimtesnių pasekmių… Labai noriu geru žodžiu paminėti profesorę Jadvygą Petrauskienę. Ji buvo mūsų katedros vedėja ir man stengėsi visą laiką pagelbėti, sudarė sąlygas derinti darbus ir keliones. Tikrai šalia buvo labai daug nuostabių žmonių.

– Kokios Jūsų, kaip pedagogės, pagrindinės vertybės?

– Pirmiausiai – normalus bendravimas su žmogumi. Ir nors mano tikslas yra išmokyti, patobulinti, tačiau po kelerių darbo metų supratau, kad svarbiausia visuose žmonėse – taip pat ir savo mokiniuose – reikia pamatyti, kas gera. Po to reikia surasti būdą, kaip pasakyti neigiamus dalykus, kad žmogus išeitų supratęs, o ne sužlugdytas ir manantis, kad nebemoka šokti. Psichologiškai labai svarbu pagirti žmogų. Taip pat išmokau nepateikti per daug informacijos – reikia pasakyti du – tris dalykus, kad šokėjas galėtų suvirškinti gautą pamoką, pataisyti iki kitos treniruotės.

Jūratė ir Česlovas Norvaišos

Jūratė ir Česlovas Norvaišos. E.Virkečio nuotr.

Be abejo, kaip medikė, žiūriu, kad mokymas būtų teisingas, nežalotų jaunų organizmų. Mes svarbiais dalykais laikome vertikalią stovėseną, natūralų žingsnį nuo kulno, judėjimą korpusu į priekį, natūralų judesį, sūpuoklės principą tam tikruose šokiuose. Norėčiau, kad vystant šokius, nebūtų nutolta nuo pagrindų; nebūtų pamiršta, kad šokis yra tarp vyro ir moters, todėl nereikia atsilošti vienam nuo kito. Tam reikalingi protingi treneriai, išmanantys anatomiją ir fiziologiją, nes mados ateina ir praeina. Šokiai tampa sportu, nes ketiname tapti olimpiečiais, o sporte svarbu visko padaryti daugiau, greičiau, tačiau šokio natūralumas turi išlikti. Treneriai neturėtų pamiršti, kad šokiai – taip pat ir menas. Norėčiau, kad ir šokių muzika išlaikytų lėto valso, tango charakterį – ne tik to šokio ritmą.

Pasiteisina tokie mūsų darbo metodai – džiaugiuosi matydama, kiek daug mūsų auklėtinių taip pat dirba treneriais ir taiko tuos pačius principus. Neblogi treneriai, gerai moko. Mūsų šokėjai jau treniruoja ne tik Lietuvoje, prieš kelerius metus suskaičiavome, kad daugiau kaip dvidešimt trenerių JAV yra mūsų klubo auklėtiniai. Yra išsibarsčiusių ir po Rusiją, Jungtinę Karalystę, Honkongą, kitas šalis.

– Ar pati randate ko pasisemti iš savo mokinių?

– Žinoma! Mes jaučiamės žengiantys koja kojon su XXI-uoju amžiumi! Ir čia tik mūsų mokinių dėka. Kai vaikai ateina į salę – visada prieš treniruotę apsikabiname. Kaip dabar šito man trūksta!

O mokiniai skirtingi – procesas tikrai nestovi vietoje, žmonės visą laiką keičiasi.

Nors visada išsiskiria tie, kurie yra protingi, dirba smegenimis – tokie greičiausiai progresuoja, pasiekia aukštų rezultatų. Nors keičiasi ir kiti dalykai. Mes visada filmuojame savo šokėjus, paskui su jais aptariame medžiagą. Dabar tą padaryti labai paprasta.

– Šiandien turime būti labai atsargūs – vengti kontaktų, saugoti vieni kitus. O ar šokis gali apsaugoti mūsų sveikatą bei sustiprinti imunitetą?

– Judėti – labai svarbu sveikatai. Gamta racionaliai tvarkosi – ko mes nebenaudojame, tą iš mūsų atima, todėl išjudinti rankas ir kojas yra privaloma. Kaip ir privaloma suaktyvinti raumenis, kurie varinėja kraują, o pastarasis maitina smegenis. Dabar vaikeliai labai tįsta į viršų, bet, jeigu nesportuoja, yra gana silpni. Juk nebūtina net išeiti iš namų – galima ir namuose paimprovizuoti, pajudėti pagal ritmą, o jeigu dar basomis ir ant pievelės… Aš šoku net koncertų salėje, sėdėdama kėdėje – tikiu, kad už manęs sėdintiems žmonėms atrodo keistokai…

Dar svarbu sveikatai – mąstyti ir kalbėti pozityviai. Negatyvios mintys daro mus pažeidžiamus. Turime į pasaulį žvelgti optimistiškai, pamilti save bei nuolat sau tą kartoti. Gal mes ne viską suprantame, bet visos mūsų mintys keliauja kažkur į viršų.

Žaibo interviu su J. Norvaišiene:

Pojūtis: pirmasis jausmas, sutikus žmogų.

Kvapas: kalendra.

Skonis: pinakolada.

Vaizdas: Lietuvos gamta.

Vieta: mūsų namų kiemas.

Šokis: teigiama judesio forma

Laura Montvilaitė (Lietuvos sportinių šokių federacija)