O laikas juk nėra daiktas…

seni daiktai

Prieš 30 metų Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine pagyvenusių žmonių diena. Neprisimenu, kad būčiau bent kartą per šiuos metus kaip nors ją minėjusi. Ar kad kokį daiktelį, suvenyrą, menantį šią dieną, saugočiau…

Nes daiktai yra tik daiktai, kol jie parduotuvėje, ar pakeliui į namus, kol ieško juose savo vietos, kol susigyveni su jais, o jie su tavimi. Bet jeigu daiktas su tavimi prabuvo pusę ar net visą gyvenimą, o jeigu jis mena tavo tėvų ar senelių, o gal net prosenelių, rankų prisilietimą, tai jau tikrai nebėra tik daiktas. Jis tampa tavo būties istorijos, tavo dienų liudytoju, tavo ilgesiu to, kas praėjo, bet tebegyva atmintyje.

Vienas senas antikvaras, nors gal jis buvo ir visai ne antikvaras, o tik senienų rinkėjas, kalbėjo, kad su senais daiktais reikia mokėti gražiai atsisveikinti, padėkoti jiems, kad taip ilgai buvo kartu, kad buvo naudingas. Ir tai be jokios mistikos. Bet reikėjo matyti, kaip jis ima į rankas dar caro laikus menančią tamsaus stiklo gertuvę, kaip paglosto ją, pasižiūri prieš langą… Nežinoma, kaip ta gertuvė išliko namuose nuo pirmojo pasaulinio karo, bet priklausė ji, aišku, karininkui, nes kareiviai turėjo alavines. Ir ne toji prabangi gertuvė „užvedė ant temos“. Prie gretimo namo, Vilniaus Šeškinėje, dar ne taip seniai stovėjo antžeminiai atliekų konteineriai. Kvailokų spalvų ir nepraktiški, nes mažos apskritos angos neleido įmesti į juos net didesnio pluošto senų žurnalų. O ką jau bekalbėti apie batų pusmaišį. Tai niekas per daug ir nesivargino. Atvilkdavo maišus iki konteinerių ir palikdavo šalia. Kažkas naktį, nors sunkiai įsivaizduoju kas, nes benamių aplink nesimato, tuos maišus išdraskydavo ir išmėtydavo daiktus šalimais, ant pievutės. Ne sykį mačiau dygsniuku siuvinėtus kaimiškus kilimėlius prie lovos, mėlynu siūlu ant balto perkelio: „Labos Tau nakties“, arba „Angele Sarge, saugok mane!” Esu tokius mačiusi labai senose kaimo gryčiose. Ir net muziejaus ekspozicijoje. Bet dabar man tie kilimėliai asocijavosi su žinia, kad kažkieno bobulė iš daugiaaukščio pabaigė savo kelionę. Nors drauge su ta žinia ir klausimas, o kaip ji ten buvo, toji bobulė, su savo kilimėliu prie lovos? Jei tie apynauji žemakulniai bateliai ir krūva margų baltinėlių jos, reiškia ne biedna buvo. Ir vaikai, matyt, ne skurdžiai. Bet kažko šitų žmonių gyvenime pristigo. Kažko labai svarbaus ir labai subtilaus.

Kartą koja užkliuvo už nuotraukų albumo ant šaligatviuko prie tų konteinerių. Nebrangaus albumo, gal pokario metų. Ir nuotraukų jame nedaug belikę. Nuogas mažas berniukas, jaunavedžiai ir laidotuvės. Albumą tai pakėliau, nors ne todėl, kad ant šaligatvio gulėjo, ir be didelių pastangų įmečiau į žalsvą konteinerį popieriui. O mintyse, nesijuokit, tarsi savaime plykstelėjo – „Amžiną atilsį…“

Daiktai yra mūsų gyvenimas

Daiktai gali toli nusivesti. Ir toje kelionėje, matyt, esama prasmės, jei duota ją surasti. Daiktai gali daugybę kartų priminti ir priminti. Net kankinti… Nors, kitą vertus, daiktas daiktui nelygu. Prisimenate Odilę iš Valdo Papievio romano? Tą grakščią, miniatiūrinę ir iki pabaigos elegantišką prancūzę, kuri gyvena savo daiktų pasaulyje nuolat juos perdėliodama ir perstumdydama… Nes „…įgeidis stumdyti baldus, lentynose pagal vis naują tvarką rikiuoti knygas, spintose perkabinėti drabužius buvo aistra, gal net manija, turėjusi sudrumsti kas dieną, sugriauti jos monotoniją – metams skliaudžiant į siaurėjantį ratą, senkančios pastangos bent to rato viduje pakeliauti, ją pergyvensiančių daiktų karalystėje savo valią dar teigti“.

Bet ar galėtų mūsų suaugę vaikai tai suprasti? Ar galėtų Odilė iš Paryžiaus apsigyventi Vilniaus Fabijoniškėse? Ir kaip ji čia būtų? Įpusėjus vasarai susitikau buvusią bendradarbę, porą dešimtmečių nematytą, pakvietė arbatos. Pakilome į aštuntą aukštą. Ji sako, anksčiau arbatą balkone gerdavusi, bet dabar nebėra kaip. Vietos nebėra. Dabar ten net dvi viryklės dar veikiančios. Vaikai atidavė, jeigu kartais josios sugestų. Virtuvėje irgi – trys pastatomi šviestuvai, truputį apdaužyti, bet dar geri. Irgi vaikai… O naujo nieko! Nors kitą vertus, gal tikrai senam žmogui naujų daiktų kaip ir nebereikia?

Mintys strykteli kelis dešimtmečius atgal. Paskutinė diena studentų bendrabutyje prieš vasarą. Susirinkinėjame savo daiktelius, išmetinėjame, kas atgyveno. Prie Agnės lovos gerokai nutrinti ir spalvą praradę pigūs sportbačiai. „Tu išmesk juos, net dvokia,“ – sako kambariokė. Bet Agnė neišmes, ji nuveš juos mamai į kaimą. O kitame kaime mama užbaigs namuose sunešioti dukters aštuntokės mokyklinę uniformą. Nes daiktas! Keistai tai atrodys, iš šalies žiūrint… Nes ne skurdas čia, ne skurdas. Žmonės kalbės apie motinos nusižeminimą – be reikalo, be reikalo… Ir tikrai.

Nors galima ir kitaip žiūrėti. Perskaičiau delfi.lt dailininko Aleksandras Galickio, dabar senelių globos namuose mokančio drožinėti, pastebėjimą… „…nedovanokite jiems greitpuodžio, kavavirės, skalbyklės ir pan. Jei iš tiesų norite nudžiuginti, dovanokite jiems ryškų, įdomų, neįprastą laiką. Be to, kuo daugiau laiko leisite su savo tėvais, tuo ilgiau jie gyvens – tai patvirtinta tyrimais…“ O laikas juk nėra daiktas. Ir prie konteinerio jo nepaliksi. Bet kaip kam atrodo.

Zina Rimgailienė

Taip pat skaitykite: