,

STANISLOVAS REZGEVIČIUS – sklandantis senjoras

Lietuvos pajūris – sudėtinga vieta skrydžiams, tačiau parasparnių entuziastų tai nesustabdo. Šių būryje išsiskiria vienas žmogus – Stanislovas Rezgevičius, kuriam gerokai virš 70-imties. Vyriausias neoficialaus „Pajūrio parasparnių“ klubo narys nevengia pamokyti jaunimo, paaiškinti netipinio sporto subtilybių ir pats kelia sparną, kai tik oro sąlygos tam palankios.

„Žinote, aš kasryt darau mankštą. Įranga sunki, užtrunka, kol ją suneši ir sukrauni į automobilį. Vėliau, nuvykus į skrydžiui pasirinktą vietą, ją reikia iškrauti. Fizinis pasirengimas būtinas. Be to, mūsų pusėje, pajūryje, vyrauja gan smarkūs vėjai. Ne vienam teko ir medyje pakaboti. Kartais ir nusivilti tenka – stebi orus, fiksuoji. Jau, atrodo, viskas puiku ir bus galima pakilti, bet vos atvykus į numatytą vietą tenka apsisukti dėl staiga pasikeitusių sąlygų. Toks jau tas pajūrio ruožas. Štai ir dabar laukiam vakarinio vėjo, lėksim į Olando kepurę“, – neslėpdamas entuziazmo pokalbį pradėjo S. Rezgevičius.

Šią asmenybę šių eilučių autorė pastebėjo socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtame puslapyje „Pajūrio parasparniai“. Parašius žinutę, puslapio administratorius Irmantas Pazdrazdys paaiškino esąs būtent S. Rezgevičiaus mokinys. Pabendravus su pačiu pašnekovu, visos amžiaus ribos dingo. Tai žmogus, be galo mylintis savo hobį – skrydį.

„Esu daug kur skraidęs: Tenerifėje, Slovėnijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Bet savo amžiaus skraidančių žmonių nesutinku. Esu ir instruktorius. Tačiau, matyt, mano ir mokinių amžiaus skirtumas jau trukdo. Dažnai jaunesniam atrodo, kad yra ne taip, kaip sakau, kad aš jau per senas jam aiškinti. Bet ore mes sprendžiame, gyvensime ar ne. Ir į šį hobį reikia įeiti kuo lėčiau, išmokstant visą abėcėlę, teoriją apie meteorologiją“, – įvardijo parasparnių entuziastas, aiškindamas, jog atsargumas būtinas.

Reikia paminėti, kad Stanislovas – įdomus pašnekovas, apie savo pomėgį galintis kalbėti be sustojimo ir labai ilgai. Ir pati pradžia buvo visai ne nuo pradžių. Tad kas gi atvedė vyrą į šią galerą?

„Aš vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjau skraidyti skraidyklėmis. Tai buvo apie 1975 metus. Dar prieš tai, apie 1963 m., skraidžiau sklandytuvu. Tiesiog kartą „paragavęs“ skrydžio sklandytuvu nebegalėjau sustoti. Gavau brėžinius iš Lenkijos ir pasidariau skraidyklę. Na, o 1996 m. atsirado parasparniai. Skraidydamas turėjau nemažai draugų, tai visi puolėm pirkti parasparnių. Skraidymas man – didžiulis džiaugsmas, ir su metais jis tik auga. Būna, kai kurie pasineria į techninius parametrus, bet aš esu meno žmogus ir man skrydžio džiaugsmas yra neįkainojamas“, – kalbėjo S. Rezgevičius.

Skrydis vienija tikrai įdomią ir įvairią bendruomenę. Tarp „Pajūrio parasparnių“ yra verslininkų, teisininkų, mechanikų ir kitokių profesijų atstovų. O šis senjoras ne tik nenuilstamai skraido, bet ir dirba Klaipėdos muzikiniame teatre. Vyras pats juokauja, kad jei tik teatro vėliava rodo gerą vėją, tai jo teatre nėra. O ore gerai – nei šviesoforų, nei policininkų, vien tik laisvės pojūtis.

„Buvo toks linksmas nutikimas Prancūzijoje. Esu solistas-artistas ir skrisdamas pradėjau dainuoti. Išgirdo vyrai kavinėje, tad vėliau pasivijo mūsų kompaniją ir pavaišino. Draugai juokavo, kad dėl to mane visur vežiosis. Aš noriu sakyti, jog esu laimingiausias pensininkas. Tikiu, kad ir kiti laimingi, bet aš skraidydamas jaučiuosi nepaprastas“, – sakė pašnekovas, pridurdamas, jog net po tiek metų skraidymo jis vis dar sapnuoja skrydį.

Tokios istorijos skamba ne tik egzotiškai, netgi romantiškai. Tačiau yra ir kita medalio pusė, apie kurią daug metų skraidantis S. Rezgevičius turi ką papasakoti. Žuvę draugai, sužalojimai ir kiti nelaimingi atsitikimai – toks pomėgis kelia ir tam tikrą pavojų, ypač tiems, kurie neturi baimės jausmo.

„Būdamas ten, viršuje, supranti, kad tau niekas nepadės. Tuo momentu supranti, koks gražus yra gyvenimas, kad nereikia maivytis, be reikalo rizikuoti. Ekstremaliausias dalykas – kai nebegali nusileisti, oro srautas ima siurbti į juodą debesį. Prancūzijoje buvome pakelti į 1200 m aukštį vietoje numatytų 800 m. Vos pavyko nusileisti. Aš pats esu kartą pasiklydęs jūroje. Manęs jaunuolis paprašė pajūriu praskristi su piršlybų plakatu. Bet buvo rūkas, kuris tik vos vos prasisklaidė, o aš vis tiek nusprendžiau skristi. Pradėjau ore taisytis kuprinę ir suvokiau, kad kranto nebematau. Sukau ratus, nerasdamas jokio orientyro. Taip sukiojausi 24 minutes, net pasimelsti spėjau. Galiausiai pamačiau pašviesėjusį dangų ir „susigaudžiau“, – jau linksmai nusiteikęs seną nutikimą pasakojo parasparnininkas, pridurdamas, jog dabar net gėda prisiminti tokį kvailą poelgį.

Stanislovo Rezgevičiaus nuomone, jokio skirtumo, ar tau 15, ar 80 – gyventi vis tiek norisi. Todėl vyras vadovaujasi paprasta logika – papildomos rizikos nereikia. Tai ir yra priežastis, kodėl visi skrydžio mėgėjai gyvena „nuo oro iki oro“ ir kyla tik kai sąlygos tam būna tinkamos. Save skraidančiu artistu vadinantis pašnekovas dar tikrai kils: gero oro jis laukia su nekantrumu.

Morta MIKUTYTĖ

Taip pat skaitykite: