Tegul dvasia nepasiduoda metų tėkmei…
„Moi goda, mojo bogatstvo (Mano metai – mano turtas)“ – jautriai ir įtikinimai dainuoja gruzinų dainininkas Vachtangas Kikabidzė, gal todėl ši jo daina taip pasiekia širdį, kad jis pats šio turto turi apsčiai prikaupęs.
Šis turtas tai tikrai ne pragyventų metų kiekis, o sukaupta išmintis, patirtis, žinios. Tuo turtu reikia didžiuotis ir juo dalintis. Be to pragyventi metai netampa turtu, o tik pragyventu laiku.
Laimei, dauguma žmonių šio brangaus turto daug sukaupė per savo pragyventus metus. O tas turtas juk gali didėti ir didėti, kol žmogus gyvena, kol nesustoja jį didindamas. Laikas nestovi vietoje, ši diena nėra vakarykštė, mes taip pat keičiamės, juk mūsų darbai ir mintys negali likti tie patys, kai keičiasi laikas. Nesvarbu, koks bebūtų mūsų amžius, gabumai, finansinė padėtis, galimybės, juk per savo gyvenimą esame daug ko išmokę, o visa tai tą mūsų turtą didina. Tik panaudokime jį taip, kad jis keistų mūsų gyvenimą į gerąją pusę.
Janina Radvilė
„Mūsų dvasia pražyla anksčiau nei mūsų plaukai“ – sako anglų rašytojas Čarlzas Lambas. O taip neturėtų nutikti. Jei taip yra su mumis – tai tragedija, nes gyvenimo įdomumo, jo džiaugsmo, jaudulio praradimas yra vienas iš liūdniausių dalykų, kas gali atsitikti žmogui. Ir nesiekime to gyvenimo džiaugsmo su finansinėmis galimybėmis, turtu, nors dažnai jis prie to prisideda. Juk galima turėti pakankamai pinigų ir nepatirti tikro gyvenimo džiaugsmo.
Janina Radvilė
Daugiausia džiaugsmo atneša ne pinigai, o artimi ir brangūs žmonės aplinkui. Mokėkime branginti turimus draugus, palaikykime su jais ryšius. Stenkimės suprasti juos, jei norime, kad jie mus suprastų. Juk veikia toks dėsnis – kiek duodame kitiems, tiek jie duos mums atgal. Be to, turime pirmiausia duoti žmonėms tai, ko jie nori, tada tik jie duos mums, ko norime mes. Mąstykime ne apie gavimą, o apie davimą. Juk jei mes sugebame bendrauti su žmonėmis, padedame jiems, mes patys pasijuntame reikalingi pasauliui. O jis mums atsilygins.
Neapsiribokime turimais draugais, kartais jų ratas natūraliai siaurėja – visa laiką būkime atviri naujoms pažintims. Žmonės dažnai sukiojasi kelių savo turimų draugų rate, apie kuriuos, jiems atrodo, žino viską, tad jiems su jais tampa nebeįdomu bendrauti.
Įsileiskime naujus žmones, jie įneš į mūsų gyvenimą naujos šviesos ir naujų spalvų. Juk kiekvienas žmogus – tai naujas pasaulis, aplink juk tiek daug įdomių žmonių. Priimkime juos, atsiverkime jiems, idant ir jie mus priimtų. Juk nieko nėra brangesnio nei ryšiai ir bendravimas su mūsų sielai artimais žmonėmis.
Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą prikaupė vertingo turto, apie kurį mes kalbame. O juk šis turtas – tai ne pinigai, kurie visų vienodi – kiekvieno turtas vis kitoks, saviškas. Sugebėkime juo dalintis, nes čia veikia visiškai kitoks dėsnis, nei atiduodant pinigus. Dalinant šį turtą, jis mumyse vis didėja – didėja ir duodant ir jį priimant.
Dalinkimės ir turtėkime. Tegul dvasia nepasiduoda metų tėkmei.
Janina Radvilė
