„Žali burtai“ – nuo žolelės iki vaisto

„Su augalais nieko nebūna greitai, tačiau lėtas gyvenimo būdas suteikia daugiau džiaugsmo“, – sako Rūta Špakauskienė, kuri gerai apmokamą vadovaujamą darbą išmainė į nuosavą verslą. Žolininkė, kurianti natūralią botaninę parfumeriją, aromaterapeutė ir „Žalių burtų“ įkūrėja dabar moko žmones, kaip naudotis gamtos gėrybėmis, nuo naudingų augalų pažinimo iki jų panaudojimo įvairiems tikslams – maistui, grožiui ir sveikatai.

Kaip jūsų gyvenime atsirado meilė augalams?

Augalai mano gyvenime yra jau labai seniai. Nuo mažens esu skautė, o skautu juk tampama visam gyvenimui. Vaikystėje daug laiko praleisdavau įvairiuose žygiuose miškuose. Net mintis nekildavo, kad reikėtų su savimi vežtis arbatžoles, nes viską susirinkdavau vietoje, kažkur pamiškėje. Taip pat daug užfiksuotų akimirkų ir įsirėžusių įpročių paliko mano močiutė, kuri yra medikė, ir prosenelė, kuriб nors ir buvo paprastas žmogus iš kaimo, tačiau turėjo be galo daug išminties.

Visgi studijuoti pasirinkote visai kitą kryptį?

Tai pirmieji mokslo metai, kai aš nesu studentė, nors man jau 40 metų. Kitais metais planuoju vėl grįžti prie studijų, nes aš esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia mokytis, gilintis ir analizuoti. Mano pirmasis išsilavinimas buvo ekonomika. Baigusi šias studijas, įsidarbinau didelėje įmonėje, kurioje dirbau prie verslo konsultacijų ir didelių projektų. Patirtis buvo tikrai nuostabi, užaugau ir kaip žmogus, ir kaip specialistė, bet iki laimės kažko trūko, jaučiau, kad tai manęs neveža. Keistas dalykas – kol dirbau šį darbą, nuolat sirgdavau ir gydydavausi antibiotikais. Su dabartine patirtimi ir išmintimi galiu stebėti savo ligos istoriją ir suprantu, kad būtent šie požymiai rodė, jog tai nėra mano vieta po saule ir būtina kažką keisti. Dabar aš visai nebesergu, o apie antibiotikus net užmiršau.

Kas pasikeitė jūsų gyvenime?

Kai medikamentai nebepadėjo, nusprendžiau kažką daryti ir taip visai netikėtai aš atsiradau „Kvapų namuose“. Eidavau ten kaip į Meką – uostydavau, pirkdavau eterinius aliejus. Pradėjau domėtis, kaip kas atsiranda, pažinti aromaterapijos pasaulį. Visgi negaliu pasakyti, kad vieną dieną pabudau ir nusprendžiau, jog nebedirbsiu gerai apmokamo darbo ir pradėsiu rinkti žoles. Tai veikiau buvo ilgų ieškojimų kelias, keičiausi nuosekliai. Net negalvodama, kad tai kažkada gali tapti mano verslu, pradėjau kurti, gaminti, mokyti kitus. Kai tai pradėjo užimti per daug mano laiko, supratau, kad atėjo metas, kai aš turiu rinktis – arba tai bus mano verslas, arba turiu viską mesti. Taip atsirado „Žali burtai“.

Kaip atrodo jūsų veikla dabar?

Organizuoju žygius, kuriuose rodau, kaip augalai atrodo gamtoje, pasakoju, kaip rasti norimus augalus ir juos atpažinti, nuskinti, tuomet kartu juos surenkame ir, parėję namo, žmonės juos patys išsidžiovina. Taip pat darome augalų ekstraktų stovyklas, kur pasakoju, kaip iš augalų pasigaminti tinktūras, ištraukas ir kaip vėliau jas panaudoti. Pagrindinė bėda ta, kad žmonės augalų neatpažįsta. Dažnai tiesiog užlipa ant kokios žolės ir nežino, kad ji vertinga, todėl verta išeiti pasivaikščioti su tokiu žmogumi, kuris padės atpažinti ir pasirinkti norimų augalų.

Ar pastebite, kad žmonės linkę vėl atsisukti į natūralumą?

2020-ieji paskelbti habilituotos gamtos mokslų daktarės, farmacininkės, žolininkės, etnografės Eugenijos Šimkūnaitės metais. Ši moteris buvo vadinama Lietuvos žolių karaliene, nes labai stengėsi, kad visi žinotų apie žoleles ir jas vartotų. Vien tai parodo, kad visuomenės dėmesys vėl atkreipiamas į vaistažoles ir kitus augalus. Aš ir pati labai rekomenduoju pasikalbėti su vyresniais tėvais, seneliais, nuvažiuoti į kaimą ir pasidomėti, pasisemti išminties – galbūt jie dar prisimena ir gali papasakoti, kaip ir kokius augalus galima panaudoti.

Kur Lietuvoje galime pasirinkti naudingų žolelių – miške, pievose ar bet kurioje pakelėje?

Iš tiesų, augalų, kurie yra vaistingi, pas mus auga kiekviename žingsnyje. Tik mes dažnai nežinome, kodėl žolė auga, todėl laikome jas netinkamomis – gėlėmis ar piktžolėmis, ir tiesiog nevertiname. Net miestuose pilna vaistažolių, tiesiog mes jų panaudoti negalime, nes mašinos jas užteršia. Tačiau šiek tiek atokiau, kad ir miesto parke, galima susirinkti pakankamai švarių žolių. Tikrai nereikia persistengti ir ieškoti, kad 100 km atstumu nieko nebūtų. Jeigu yra galimybė nueiti prie kokio švaraus kanalo ar miško, tuomet išvis puiku.

Ką dar galėtume rinkti šiuo sezonu?

Pirmiausia dilgėles, nes tai nuostabūs augalai. Kol dilgėlės jaunos, jas galima tiesiog valgyti, dėti į kokteilius. Kai jos išauga, tampa tiesiog per karčios. Dilgėlės labai naudingos, puikiai sutvarko šlapimo sistemą. Tiesa, žmonės, ypač vyresnio amžiaus, bijo jas vartoti, nes sako, kad jos tirština kraują. Galiu nuraminti – tam, kad dilgėlė suteiktų tokį efektą, reikėtų jas gerti bent mėnesį, kasdien po 60 puodelių. Juk su visomis žolėmis svarbiausia yra saikas ir žinojimas, kodėl jas geriame.

Taip pat rekomenduoju pasimėgauti mano labai mėgstama ir moterims naudinga arbata. Tam prireiks dviejų medetkos žiedų – tai nuostabus augalas, kuris dažnai auga kieme. Taip pat pasiskinti šiek tiek šalavijo – ypač vyresnėms moterims tinkančio augalo, kuris puikiai reguliuoja hormonus, ir vingiorykštės šakelių – stebuklingo augalo, kuris turi medžiagos, atitinkančios augalinį aspiriną.

Iki Žolinių vis dar tinkamas metas pasipildyti paskutiniais vasaros augalais. Vienas tokių yra raudonasis dobilas. Jis tinka nuo kosulio, bronchito. Taip pat nepamirškime jonažolės. Žmonės dažnai baiminasi, kad ji nuodinga, tačiau, iš tikrųjų, tai nuostabus augalas, tiesiog reikia žinoti, kad jis fototoksiškas – jeigu nemažai sunaudosite ir išeisite į saulę, tai gali paskatinti pigmentinių dėmių atsiradimą. Nepamirškite – žoleles renkame žiemai, kai nebegalėsime išėjus jų pasiskinti ir įsidėti tiesiai į puodelį ar burną. Jonažolė turi medžiagų, kurios mažina nerimą, depresiją ir pagerina nuotaiką, o tai labai aktualu žiemos metu, kuomet tamsu ir šalta.

Atėjus rudeniui jau renkame augalų šaknis. Augalų augimo procesas yra toks – vasaros pradžioje išlenda ūgliai, vasarojant augalai žydi, o artėjant žiemai augalai visas naudingas medžiagas suleidžia į šaknis arba sėklas. Ta pati dilgėlė, kurią renkame vasarą, jau rugpjūčio antroje pusėje, rugsėjo pradžioje būna subrandinusi sėklas, kurios ne tik labai maistingos ir turinčios daug vitaminų, bet ir labai puiki skaidula. Prisirinkti dilgėlių sėklų labai paprasta – reikia tiesiog paimti popieriaus lapą ir ant jo nukrėsti dilgėlę. Dilgėlių sėklas labai skanu valgyti tiesiog ant duonos su sviestu.

Viena populiariausių, dažniausiai randamų ir atpažįstamų augalų yra pienė. Tai tos pačios kiaulpienės, žydinčios geltonai, iš kurių mes piname vainikus. Iš jos šaknies galima pasidaryti kavą – reikia išdžiovinti ir sumalti. Galima ir tiesiog ją kramtyti, nors ji ir turi šiek tiek kartumo. Mūsų kepenys pavargsta nuo riebaus maisto, tai pienė yra toks augalas, kuris gali padėti pagerinti kepenų veiklą.

Kas gyvena prie vandens, tikrai puikiai žino, kaip atrodo ajerai. Ajero šaknys labai stiprina plaukus, skalaujant su ajeru plaukai pastorėja ir tampa žvilgantys. Šis augalas taip pat gerina virškinimą.

Šių surinktų augalų plauti nereikia. Tiesiog sausai padžiaukite arba įdėkite į batų dėžutę. Ją uždenkite dangteliu, kuriame padarykite skylutes, kad dėžutė būtų pralaidi orui. Tiesa, reikia vengti tiesioginių saulės spindulių, kurie žoleles tiesiog išdegins.

Naminio dezodoranto receptas

• 1 arb. šaukštelis kokosų aliejaus;
• 1 arb. šaukštelis kukurūzų krakmolo;
• 1 arb. šaukštelis sodos.

Viską sudėkite į indelį ir jį gerai išmaišykite. Laikyti galima stikliniame indelyje. Jeigu temperatūra per karšta, dezodoranto konsistencija gali tapti per skysta, tuomet galima sumažinti kokosų aliejaus kiekį. Norint išgauti kvapą, galima įlašinti rozmarinų arba imbierinės citrinžolės eterinių aliejų.

Vietoj kokosų aliejaus galima naudoti ir išvalytus kiaulės taukus. Senovės Lietuvoje tai buvo pagrindinis daugelio tepalų ingredientas. Moterys šildydavo kiaulės taukus, kol jie tapdavo skysti, merkdavo į juos augalus, pasidarydavo tinktūrą ir, medžiagai sustingus, naudodavo kaip tepalą. Taip mano prosenelė gamindavo medetkų tepalą, kuris tinka išsausėjusiai rankų ar pėdų odai. Medetkų tepalui renkami žiedai, kuriuos reikia išdžiovinti ir pamerkti į riebalus. Juose žiedus reikėtų laikyti 3 savaites, tada vėl pašildyti riebalus, juos perkošti ir štai – gaunamas naudojimui tinkamas tepalas.

Iveta Leščinskaitė