„Metų senjoro rinkimai 2020“: savanorė Aldona Katilienė
„Metų senjoro rinkimai 2020“ dalyvaujanti Aldona Katilienė kuklinasi, sakosi neturinti jokių medalių ar nuopelnų, tačiau, ar reikia jų, kai ši moteris didžiąją dalį savo gyvenimo atidavė savanorystei?
Įdomūs ir šios moters gyvenimo vingiai – kadaise dirbusi statybų organizacijose, vėliau tapo gerai žinoma bokso pasaulyje, kur daugybę metų atidavė savanoriškai veiklai, o galiausiai atsidūrė kunigo A. Toliato bendruomenėje, kur sako atradusi ramybę ir švenčianti gyvenimą. Pasak šios aktyvios senjorės, amžius nėra jokia kliūtis būti šviesiam ir pozityviam, o didžiausias vaistas nuo visų ligų – dėkojimas.
– Koks jūs žmogus, Aldona?
– Kalbėti apie save, išties intriguojantis išbandymas. Myliu žmones ir bendravimą, esu pilietiška, reikli, mokausi nuolankumo, elgiuosi su žmonėmis taip, kaip noriu, kad jie elgtųsi su manimi. Mokslus krimtau statybos srityje, dirbau statybinėse organizacijose įvairiose pareigose, tačiau galiausiai gyvenimą susiejau su boksu. Domiuosi kultūriniu gyvenimu, esu žingeidi, mėgstu keliauti, fotografuoti. Man nesvetima gyvenimo druska, einu tikėjimo keliu, skiriu laiką savanorystei. Turiu dar nemažai svajonių – ir toliau švenčiu gyvenimą.
– Kaip nutiko, jog didžiulę gyvenimo dalį pašventėte boksui?
– Mano vyras – Lietuvos bokso federacijos prezidentas Zigmas Katilius, tad natūraliai įsiliejau į bokso bendruomenę. Iš pradžių važinėjau į komandiruotes su juo, o po jo mirties įkūriau Zigmo Katiliaus vardo fondą. Negailėdama nei laiko, nei asmeninių finansų organizavau įvairias veiklas, bokso turnyrus, įnešiau įvairių naujovių į bokso organizacinius reikalus. Pasodinau 40 vardinių ąžuolų bokso didžiavyriams Lietuvos tūkstantmečio ąžuolyne. Taip pat dovanodavau knygas tiek treneriams, tiek boksininkams, nes stengiausi, jog Fondo veikla būtų ir šviečiamoji.
Kadangi dar ir fotografuoju, turiu sukaupusi tokį didžiulį šio sporto archyvą, jog turbūt nei vienas korespondentas tokio neturi. Po vyro mirties padariau fotografijų parodą, tačiau svajoju kada nors išleisti ir knygą. Deja, Fondo veiklą jau nutraukiau, tačiau ir toliau savanoriauju.
– Kokia tolimesnė jūsų savanoriška veikla?
– Jau penkti metai kaip esu kun. Algirdo Toliato suburtoje bendruomenėje „Ramintoja“, kur irgi savanoriauju. Taip pat rašau tekstus Facebook puslapyje „Aldonos dienoraštis apie Ramintoją“. Esu be galo dėkinga už pasitikėjimą, suteiktą galimybę ir bendravimo laimę. Turiu galimybę eiti tikėjimo keliu, realizuoti savo aistrą fotografuojant ir kuriant.
Gruodžio pradžioje bus jau dveji metai, kaip „Ramintojos“ skaityklėlėje visų laukiu su atvira širdimi. Esu laiminga, dalyvaudama brandžios bendruomenės veikloje. Manau, kad neatsitiktinai gyvenimo kelias atvedė iki to. Nežinau, tai Dievo malonė, dovana, o gal ir misija… Už ką kasdien be galo dėkoju ir jaučiuosi palaiminta, švenčiu gyvenimą su šia Ramintojos bendruomene. Čia tiek šviesių žmonių, kad nuo jų pasikraunu gėriu. Kol turiu svajonių ir esu reikalinga, gyvenu pilnavertį gyvenimą, nematydama raukšlių ir neskaičiuodama metų.
– Kas jums padeda išlikti aktyviai?
– Pirmiausia, aš turiu tikėjimą. Turbūt jau mano genuose užkoduotas pozityvumas, tačiau aš taip pat visą gyvenimą stebiu kitus žmones ir mokausi pasiimti iš jų tai, kas geriausia, pasimokyti. Savyje nerasčiau nei kruopelytės pesimizmo. Žinoma, gali kažkas supykdyti, bet džiaugsmo ir gerumo ašaros pas mane daug arčiau.
Gretos Skaraitienės nuotr.
Aš 12 metų atidaviau slaugai – iš pradžių slaugiau vyrą, po to mamą, tad žinau kas yra atjauta. Kai mano vyras numirė, aš ir pati stipriai sirgau. Jau 9 metai po savo ligos darau mankštą ir dabar galiu pasidžiaugti, jog vaistai man nereikalingi. Aišku, sportas yra sveikata, bet aš manau, kad didžiausias vaistas yra dėkojimas. Aš kas rytą padėkoju už tai, ką turiu, už žmones, kuriuos sutinku, už kiekvieną smulkmeną. Kaip ir padėkosiu už galimybę sudalyvauti šiuose rinkimuose, pabendrauti su žmonėmis.
Žinote, amžius yra absoliučiai ne kliūtis. Aš ir dabar visa raukšlėta, bet juk tų raukšlių niekas nemato, nes mano akys kitaip blizga. Jose pozityvumas. Aš nemėgstu melo ir amerikoniškų šypsenų – kalbu tiesmukiškai taip, kaip galvoju širdyje. Esu tokia, kokia esu, neturiu jokių nuopelnų ar medalių, tačiau visur einu atvira širdimi.
A.Katilienė yra viena iš „Metų senjoro rinkimų 2020“ dalyvių. Šie rinkimai yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir įvertinti tarp mūsų gyvenančius veiklius, inovatyvius bei sveika gyvensena besirūpinančius senjorus. Registruotis vienoje iš trijų kategorijų ir dalyvauti rinkimuose arba balsuoti už Jums labiausiai patikusį kandidatą, galite paspaudę ČIA.
Iveta Leščinskaitė
