Seksologas V. Šapurovas: „Nauji santykiai – puiki galimybė pasidžiaugti turininga senatve“
Žmogui reikia žmogaus – dėl to neabejojame, kai kalbame apie jaunus vienišus žmones, tačiau kodėl užmirštame šią paprastą tiesą, kai kalbame apie senatvę? Pasak Viktoro Šapurovo, taip yra todėl, kad mūsų visuomenė yra menkai orientuota į džiaugsmą, o kančia yra labiau vertinama. „Mūsų visuomenėje dar gaji nuomonė, kad jeigu žmogui virš 55 m., tai, vadinasi, jam jau nieko nebereikia. Jei jaunimas dar sugeba galvoti apie bendrą džiaugsmą, tai vyresni jau privalo tarnauti jaunimui ar sėdėti su anūkais. Taip, vyresni žmonės tikrai dar gali būti labai naudingi jaunesniems, tačiau reikėtų nepamiršti ir savęs pačių. Blogai, kai moterys tampa močiutėmis ir visai negalvoja apie savo asmeninį gyvenimą. Juk ir anūkai turi matyti, kad močiutė – tai gyvas žmogus, su savo poreikiais ir gyvenimu“, – sako seksologas bei primena, kad vaikai ir anūkai mokosi ne tik iš kryptingo mokymo, bet ir stebėdami vyresnių žmonių elgesį.
Nemažai žmonių bijo užmegzti naujus santykius, nes jaučia nepasitikėjimo baimę – bijo nepatikti, jaučiasi per prasti. Vyresni žmonės dažnai jaudinasi, kad negalės bendrauti dėl netinkamos sveikatos. Taip pat dažnai svarsto, ar nebus sunku prisitaikyti prie žmogaus, kuris visą gyvenimą gyveno kitoje aplinkoje, išsiugdė savo asmeninius įpročius bei pomėgius. V.Šapurovas sako, kad jaunesniems žmonės rasti kompromisų bendram gyvenimui iš tiesų lengviau, tačiau senjorams tai taip pat įmanoma. Net ir sunkiai suderinant bendrą gyvenimą, galima neatsisakyti malonių susitikimų, pasimatymų, kelionių, bendrų atostogų. Visa tai gali praskaidrinti kasdienybę, įkvėpti jėgų naujiems potyriams ir atradimams.
Anot seksologo, vyrai vyresniame amžiuje dažnai vengia pradėti naujus santykius, nes jaudinasi dėl galimų erekcijos problemų, o moterys dažnai nerimauja dėl pakitusio kūno, tačiau V.Šapurovas sako, jog šie dalykai veltui trukdo žmonėms ryžtis naujiems santykiams ir džiaugtis gyvenimu. „Tikrai nereikėtų atsisakyti malonumų dėl šių baimių, juk yra pakankamai galimybių įvairiais būdais suteikti vienas kitam džiaugsmą ir mėgautis visaverčiu gyvenimu. Seksualinis gyvenimas yra puikus džiaugsmo šaltinis, tai kam to atsisakyti? Žmonės tikrai gali atsiduoti švelnumui, nepaisant amžiaus. Netgi, sakyčiau, tai yra puiki galimybė pasidžiaugti turininga senatve“, – sako seksologas ir primena, kad vienatvė slegia žmones, atima džiaugsmą ir gali sukelti įvairiais psichologines problemas.
Ieškodami gyvenimo partnerio, dažnai susikuriame įvairius kriterijus. Jaunystėje jie paprastai orientuoti į fizinę trauką ir suderinamumą, ieškomas partneris, su kuriuo norėtųsi susilaukti vaikų. Vyresniame amžiuje suderinamumas vis dar svarbus, tačiau daugiau dėmesio skiriama asmeninėms žmogaus savybėms, jo būdui, įpročiams. Finansinis stabilumas dažnai taip pat svarbus kriterijus, tačiau jaunystėje žmonės labiau linkę kurti bendrą turtą kartu, o senatvėje tikisi, kad abu partneriai bus finansiškai nepriklausomi. Anot V.Šapurovo, ne visi kriterijai yra vienodai svarbūs visiems. „Vieniems žmonėms svarbu, kad išsilavinimas būtų panašus, o kitiems šis kriterijus visai nesvarbus, netgi atvirkščiai, džiaugiasi, kad partneris turi kitokių įgūdžių ir galima iš jo pasisemti išminties ir žinių. Taigi pirmiausia reikia paklausti savęs – kas man patinka?“ – sako psichiatras.
Jaunystėje dažnai turime įvairių kompleksų, baimių, nešiojame įvairias kaukes. Ar šios nukrenta žmogui subrendus? Pasak psichiatro, bręstant situacija gali pasunkėti arba palengvėti, atsižvelgiant į įvairias ypatybes ir papildomus faktorius. „Tarkime, žmogus, kuris jaučiasi nebrandus, su amžiumi gali tapti brandesnis. Visgi tai labai individualu, žmonės nešioja įvairias kaukes visą gyvenimą“, – sako V.Šapurovas.
Pasak psichiatro, žmogaus asmenybė genetiškai paveldima tik 5 %, visa kita formuojama žmonių, kurie ugdo vaiką. „Tėvai išauklėja žmogų pagal save, savo pavyzdžiu, o kadangi jie patys nėra tobuli, tai ir vaikai užauga netobuli. Tai turi įtakos ir kuriant savo šeimą, partnerio pasirinkimui. Kodėl mes renkamės vieną ar kitą partnerį arba sutuoktinį? Tai yra pakankamai aiškus dalykas. Kadaise buvo manoma, kad žmogus renkasi partnerį pagal priešingos lyties tėvą ar motiną. Jeigu esi berniukas, tai partnerę renkiesi pagal motiną, jei mergaitė – pagal tėvą. Tai yra netiesa. Mes renkamės partnerį arba sutuoktinį pagal vieną iš tėvų, su kuriuo mes turėjome artimesnį emocinį ryšį. Ir visai nesvarbu, ar tai buvo teigiamas, ar neigiamas ryšys, svarbu, su kuriuo iš tėvų jis buvo stipresnis. Ir, žinoma, šis pasirinkimas gali būti žalingas“, – sako V.Šapurovas.
Taigi, pasirinkdamas partnerį pagal vieną iš tėvų, žmogus dažnai gali būti nelaimingas, jei jo tėvai nebuvo laimingi. Pasak psichiatro, tai tarsi užburtas ratas, kurį pačiam įveikti gali būti per sunku, tuomet reikalinga analitiškai orientuota psichiatro terapija. „Pavyzdžiui, vyras sako, kad nori švelnios žmonos, o iš tikrųjų renkasi visiškai priešingą, net valdingą, nes švelnios tiesiog netraukia. Šias problemas reikia spręsti. O tai, kad žmogus bręsta, dar nereiškia, kad tampa geresniu, kartais problemos kaip tik kaupiasi“, – sako V.Šapurovas.
Pasak psichiatro, ieškant gyvenimo partnerio, visų pirma, reikėtų sukurti savo asmeninį filtrą, nuspręsti, kas priimtina, o kas ne. Visgi, bendrų standartų susikurti nereikėtų, nes ir standartinių santykių ar šeimų nėra.
Kur ieškoti naujų santykių? Tam tinka pažintys svečiuose ar kelionėje, atsitiktinė pažintis viešoje vietoje ar paieškos internetinėse svetainėse. „Internetinės pažintys labai naudingos, o ir galimybių susipažinti šiais laikais ne tiek ir daug. Vyresni žmonės galbūt nėra pripratę prie šio būdo, tačiau reikėtų įvertinti tokią šių laikų galimybę. Žinoma, nereikėtų rinktis bet ko, o radus žmogų, kuris atrodo tinkamas, toliau palaikyti pažintį tik su juo ir nesimėtyti į šalis su kitais pretendentais“, – pataria psichiatras.
Iveta Leščinskaitė
