„Man Booker“ premijos laimėtoja Bernardine Evaristo: „Rašau apie žmones paraštėse, apie skirtingas tiesas ir realybes“

„Kai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, pavarčiusi jį knygyne padėjau atgal. Nesudomino nei romano stilistinė forma, nei užrašai ant galinio viršelio. Turbūt taip pasielgtų nemažai skaitytojų, pamanę, kad tai – ne jiems. Tačiau paradoksas –  Evaristo rašo apie mus labiau, nei galime įsivaizduoti“, – taip apie 2019-ųjų metų prestižinės literatūros premijos „Man Booker“ laimėtoją Bernardine Evaristo kalba jos knygos vertėja Akvilina Cicėnaitė. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.

2019-aisiais literatūros premija „Man Booker“ buvo padalinta dviem moterimis – Margaretai Atwood už knygą „The Testaments“ ir Bernardine Evaristo už kūrinį „Girl, Woman, Other“. Ši premija Bernardine atnešė ir du pirmuosius kartus – ji tapo pirmąja, šią premiją laimėjusia juodaode rašytoja. Ir pirmąja juodaode rašytoja brite, kada nors sulaukusia tokios sėkmės.

Romanas „Mergaitė, moteris, kita“, kurį į lietuvių kalbą išvertė rašytoja Akvilina Cicėnaitė, pasakoja apie dvylika tarpusavyje susijusių veikėjų. Jų amžius skirtingas, skirtingos lytinės tapatybės, jie priklauso skirtingoms socialinėms klasėms, kultūrinėms aplinkoms. „Knyga kalba apie gyvenimus žmonių, kurie vis dar lieka paraštėse, neretai demonizuojami, kurių patirtims išversti dar tik kuriamas žodynas. Tam, kad traumos imtų gyti, reikia visų pirma jas iškalbėti. Ką reiškia būti moterimi? Juodąja? Queer, feministe, menininke? Ką reiškia nešiotis šimtmečių priespaudą ir jos traumą, ką reiškia būti „kitu“ daugumos visuomenėje? Versdama šią knygą daug galvojau apie tai, kad net nepradėtas vertimas kažkuria prasme yra pralaimėtas mūšis: pralaimėti prieš užsispyrusį savo kalbos žemiškumą, prieš žodžius, kuriems nėra atitikmenų, prieš patirtis, kurios neišverčiamos. Evaristo romanas man buvo kelionė prieš srovę, prieš besispyriojančius sakinius, prieš egzotiškas ir neįmanomas anglų kalbos sąvokas, prieš neišverčiamumą. Bet vis dėlto, neseniai, nežinia kelintą kartą vartydama savąjį vertimą supratau, kad toji milžiniška energija, empatija ir humanizmas, kuriuo alsuoja šis romanas, gali būti pajusta bet kuria pasaulio kalba“, – įsitikinusi knygos vertėja Akvilina Cicėnaitė.

Romano „Mergaitė, moteris, kita“ autorė Bernardine Evaristo atsako į knygos vertėjos Akvilinos Cicėnaitės klausimus.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“ pasakojate apie dvylikos tarpusavyje susijusių veikėjų, daugiausia moterų, juodųjų ir bričių, gyvenimą. Jūsų kuriami veikėjų paveikslai – įvairaus amžiaus, socialinės klasės ir lytinės orientacijos. Kodėl jums buvo svarbu gilintis į gyvenimus žmonių, kurie vis dar lieka paraštėse ir vis dar laikomi kitais?

Man, kaip rašytojai, visuomet buvo svarbu pasakoti istorijas, kurios lieka nepapasakotos, rašyti iš juodųjų britų perspektyvos, marginalizuotas mūsų istorijas iškelti į centrą. Šiuo požiūriu mano rašymas – labai politiškas. Nors save laikau istorijų pasakotoja, politika neišvengiamai įsipina į mano kūrinio audinį, tačiau jo neužgožia, neprislegia. Knygoje „Mergaitė, moteris, kita“ sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą (Evaristo čia vartoja žodį womxnhood, nes vienas iš dvylikos personažų yra nedvinaris asmuo – vert. past.). Man labai svarbu, kad šis romanas yra apie skirtingas kartas, keturias motinų ir dukrų santykių variacijas bei dvylika veikėjų, kurios yra nuo devyniolikos iki devyniasdešimt trejų metų amžiaus, iš skirtingų kultūrinių aplinkų, skirtingų šalių, kai kurios imigrantės, dauguma – ne. Ketvirtadalį moterų galima priskirti queer spektrui. Šiame romane įvairovė pasitelkiama nematomumui ir stereotipizavimui atsverti. Savo prozoje atmetu nusistovėjusias pažiūras, metu iššūkį, siekiu griauti išankstinius lūkesčius ir atskleisti skirtingas tiesas bei skirtingas realybes.

Šiame romane girdėti tiek daug stiprių, galingų balsų. Ar kurie nors iš jų rezonuoja jums labiau nei kiti?

Tiesą sakant, man artimi visi romano balsai. Juk jie – mano kūrybos vaisius, mano vaikai. Kiekvienas iš jų man, o ir mūsų visuomenei, kalba skirtingai. Rašydama pasitelkiu humorą, man smagiai piešėsi ir devyniolikmetės Jazos, ir devyniasdešimt trejų metų Hetės paveikslai. Jaza dar tik pradeda gyvenimą, tik ima užčiuopti savo galią, o Hetės gyvenimas eina į pabaigą, ji be galo nepriklausoma ir compos mentis –  visiškai sveiko proto.  Vėl prisimindama šį romaną jaučiu švelnumą savo sukurtiems paveikslams. Matau, kaip imigrantė iš Nigerijos Bumė tiek ilgai vargo, kol galiausiai rado laimę, regiu, kaip jos dukra Kerolė, gimusi ir augusi darbininkų klasės šeimoje Britanijoje, prasisiekė nepaisydama visų sunkumų. Ši knyga aprėpia daugybę temų, o viena dominuojančių – kaip galima būti sėkmingam visuomenėje, kurioje mums sudaroma tiek daug kliūčių.

Jūsų rašymo būdas, tai, ką vadinate fusion fiction, prozos ir poezijos sinteze, yra įtaigus, užburiantis ir novatoriškas. Papasakokite apie rašymo procesą. Turbūt tokį tekstą redaguoti nebuvo lengva?

Dėkoju! Taip vadinu šį rašymo stilių, nes tai – nei gryna poezija, nei gryna proza, nei eiliuotas romanas. Tai – tarsi tarpinis visų šių stilių variantas. Man patiko rašyti šia forma, nes ji tokia išlaisvinanti, be tradicinių sakinių ir taškų sakinio gale. Ji leido man prisiliesti prie personažų labai giliame, sąmonės srauto lygyje, kartu atsitraukiant ir piešiant juos iš išorės. Ši forma taip pat leido man sklandžiai pereiti nuo vienos istorijos prie kitos, nekuriant įspūdžio, kad tai apsakymai. Redaguoti buvo siaubingai sunku; forma buvo tokia laisva, kad ją reikėjo suvaldyti, disciplinuoti, struktūruoti – užtrukau dvejus metus. Romanui parašyti prireikė penkerių metų.

Prestižinės Bookerio premijos laimėjimas yra didžiulis pasiekimas. Jūs pelnėte šią premiją po daugybės rašymo metų, už savo aštuntąją knygą. Lygiai taip pat jūsų romano veikėja Ama galiausiai pasiekė proveržį teatre po dešimtmečių, praleistų būnant autsaidere. Ką jums reiškia sėkmė?

Metai, kai laimėjau Bookerį, buvo neįtikėtini. Atsidūriau pasaulinėje scenoje ir už tai esu be galo dėkinga. Mano knygos puikiai perkamos, „Mergaitė, moteris, kita“ tapo bestseleriu ir keturiasdešimt savaičių išbuvo grožinės literatūros „Top 10“ sąraše, iš jų penkias – pirmoje vietoje. Man tai vis dar atrodo nerealu, turbūt nespėjau šito įsisąmoninti. Tai reiškia, kad turiu kur kas didesnę platformą savo literatūriniam aktyvizmui – veiklai, kuri man labai artima.

Lietuvos skaitytojai nekantriai laukė pasirodant lietuviškojo „Mergaitė, moteris, kita“ vertimo. Jūsų knyga padės pakeisti mūsų nuomonę apie Britaniją, jos istoriją, jos žmones. Kokią pagrindinę mintį skaitytojai galėtų rasti jūsų romane?

Nuo 2000-ųjų tris kartus lankiausi Lietuvoje, man išties patiko šie apsilankymai ir žmonės, skaitytojai. Galbūt vieną dieną, kai baigsis pandemija, vėl grįšiu į jūsų kraštą.

Svarbiausias dalykas skaitytojui – knygoje rasti savas pagrindines mintis. Stengiuosi nespėlioti, ką skaitytojai ras mano kūriniuose ir kas jiems įstrigs. Tikiuosi, ši knyga praplės pasaulėžiūrą, parodys, kad mes visi esame tokie pat žmonės, nepaisant mūsų rasės ar kultūrinės aplinkos.

Viename interviu kalbėdama apie savo karjerą minėjote: „Pasakoju istorijas, kurios nebuvo papasakotos. Kartojau tai visą gyvenimą.“ Kokias kitas istorijas planuojate papasakoti?

Manyje kunkuliuoja tiek istorijų, bet niekada nekalbu apie ateities planus, kol jiems neateina laikas išvysti pasaulio! Man, kaip afrikiečių diaspora besidominčiai rašytojai, atsiveria tiek daug netyrinėtos medžiagos – ir istorinės, ir šiuolaikinės. Be to, dar yra beribė šalis pavadinimu Mano Vaizduotė.

Pateikiame knygos ištrauką:

Pirmas skyrius

Ama

1
Ama
žingsniuoja promenada palei kanalą, kertantį jos miestą, greta
iš lėto praplaukia kelios ankstyvo ryto baržos
jai iš kairės – marinistinis pėsčiųjų tiltas su grįstu tarsi denis
taku ir burlaivio stiebais
jai iš dešinės vingiuoja upė, skubanti į rytus pro Vaterlo tiltą
link Šv. Pauliaus katedros kupolo
Ama junta saulę kylant, oras vis dar gaivus, miesto nespėjo užplūsti
karštis ir smogas
tolėliau promenadoje smuikininkė griežia ūpą keliančią melodiją
šįvakar – Amos pjesės „Paskutinė Dahomėjos amazonė“ premjera
Nacionaliniame teatre
ji prisimena savo pradžią teatre
kai su bendražyge Dominika pagarsėjo pertraukinėdamos jų
pažiūras įžeidžiančias pjeses
puikiai išlavintais aktorių balsais pašūkalojusios iš parterio
galo maudavo lauk
jos tikėjo viešu, chuliganišku protestu, kuriuo įsiutindavo priešininkus
Ama prisimena išpylusi pintą alaus režisieriui ant galvos, nes
jo pjesėje ant scenos kaip idiotės lakstė pusnuogės juodosios moterys
išpylė ir spruko į Hamersmito skersgatvius
stūgaudama
anuomet Ama ištisus dešimtmečius praleido paribyje – atskalūnė,
svaidanti rankines granatas į privilegijuotąjį sluoksnį, kuriam
nepriklausė
kol daugumos visuomenė susidomėjo kadaise radikaliomis temomis
ir ji ėmė viltis, jog bus priimta
bet tai nutiko tik prieš trejus metus Nacionaliniame teatre atsiradus
pirmajai meno vadovei moteriai
taip ilgai iš jos pirmtakų Ama girdėjo mandagius „ne“, ir štaivieną pirmadienio rytą iškart po pusryčių sulaukė skambučio –
kai gyvenimas driekėsi tuščias, kai laukti teturėjo tik internetinės
televizijos serialų
man patinka scenarijus, būtinai pastatysim, gal jūs ir režisuosit?
suprantu, nesitariau iš anksto, bet gal šią savaitę turėtumėt
laiko susitikti kavos?
Ama gurkšteli savo amerikietiškos kavos su įprasta papildomo
užtaiso suteikiančia dviguba kofeino porcija, žingsniuoja prie
pilko brutalistinio menų komplekso
bunkerį primenančią betono konstrukciją dabar bent jau mėgina
pagyvinti neoninių šviesų ekspozicijomis, ši vieta pelnė progresyvios,
ne konservatyvios reputaciją
prieš daug metų vos drįsus įžengti pro duris ją galėjo išmesti
lauk, tais laikais žmonės eidami į teatrą puošėsi geriausiais drabužiais
ir niekinamai šnairavo į netinkamai apsirengusius
Ama nori, kad į jos pjeses eidami žmonės nepamirštų smalsumo,
jai jokio skirtumo, kaip jie apsirengę, ji turi savąjį „man
vienodai šviečia“ stilių, tiesa, šis vystėsi, nutolo nuo nuvalkiotų
džinsinių kombinezonų, Che Guevaros beretės, arabiškos skarelės
ir visuomet segėto ženkliuko su dviem susipynusiais moters
simboliais (neslėpei jausmų, mergyt)
dabar ji žiemą avi sidabrinius ar auksinius sportbačius, vasarą
– patikimuosius „Birkies“ sandalus
žiemą mūvi juodas, plačias arba siauras kelnes, nelygu, ar tą savaitę
ji dvylikto, ar keturiolikto dydžio (viršus dydžiu mažesnis)
vasarą – raštuotos haremo kelnės vos žemiau kelių
žiemą – ryškūs asimetriški sijonai, džemperiai, švarkai, paltai
visus metus jos peroksidiniai dredai išmuštruoti styroti tarsi
gimtadienio torto žvakutės
sidabriniai auskarai lankai, masyvios afrikietiškos apyrankės ir
rožinis lūpdažis
tai jos nemirtingas stilius

Jaza

neseniai jos stilių apibūdino „atrodai kaip sena beprotė, mam“,
maldauja, kad ji kaip normalios mamos apsipirktų „Marks &
Spencer“, atsisako būti šalia, kai joms reikia kartu eiti gatve
Jaza puikiai žino, kad Ama niekuomet nebus normali ir kad jai
daugiau nei penkiasdešimt metų, ji dar nėra sena, nors pabandyk
tai pasakyti devyniolikmetei; bet kokiu atveju nereikia gėdytis,
kad sensti
ypač kai toks pat likimas laukia visos žmonijos
nors kartais atrodo, kad tik ji viena iš savo draugų nori švęsti
senėjimą
juk nemirti per anksti – tokia privilegija, vakarėjant sako ji
draugams, susibūrusiems aplink jos virtuvės stalą jaukiame terasiniame
namuke Brikstone
jiems dorojant valgius, kurių kiekvienas atsinešė: avinžirnių
troškinį, keptą vištieną su jamaikietiškais prieskoniais, graikiškas
salotas, lęšių karį, keptas daržoves, marokietišką avieną, ryžius
su šafranu, burokėlių ir lapinių kopūstų salotas, afrikietišku
jollof stiliumi ruoštas bolivines balandas ir makaronus be glitimo
tiems erzinantiems išrankuoliams
jiems lenkiant taures vyno, degtinės (mažiau kalorijų) ar kepenims
tinkamesnio gėrimo, jei prisakė daktarai
ji tikisi, kad jie pritars jos spyriojimuisi prieš vidutinio amžiaus
dejonių madą; bet sulaukia tik sutrikusių šypsenų, o kaipgi
paūmėjęs artritas, prastėjanti atmintis, karščio bangos?
Ama praeina pro jauną gatvės muzikantę
drąsinamai šypteli merginai, toji atsako šypsena
ji išžvejoja kelias monetas, padeda ant smuiko dėklo
Ama dar nėra pasiruošusi mesti rūkyti, todėl atsišlieja į pakrantės
sieną ir prisidega cigaretę nekęsdama savęs už tai
reklamos jos kartai aiškino, kad cigaretės padės atrodyti suaugusiems,
elegantiškiems, galingiems, protingiems, geidžiamiems,
o svarbiausia, šauniems
niekas nesakė, kad jos numarins
ji žvelgia į upę jausdama stemple keliaujantį šiltą dūmą, raminantį
nervus, mėginantį numaldyti kofeino sukeltą adrenalino pliūpsnį
keturiasdešimt metų premjerų ir ji vis dar deda į kelnes
o kas, jei kritikai sumals į miltus? jei atsiliepimuose visi įvertins
viena žvaigždute, ir ką sau manė didysis Nacionalinis teatras
įsileisdamas šitą niekingą apsimetėlę?
aišku, ji žino nesanti apsimetėlė, parašė penkiolika pjesių ir režisavo
daugiau nei keturiasdešimt, ir, kaip rašė vienas kritikas,
Ama Bonsu galima pasitikėti, ji imasi rizikos ir nugali
o kas, jei uždarų peržiūrų auditorijos, kurios plojo atsistojusios,
tiesiog nenorėjo įskaudinti?
ak, užsičiaupk, Ama, juk tu sena kovotoja, pameni?
klausykit
jos trupė fantastiška: šešios vyresnės aktorės (visko mačiusios
veteranės), šešios vidutinio amžiaus profesionalės (kol kas – mokėjusios
išlikti), trys nauji veidai (naivios ir kupinos vilties), iš
kurių viena, talentingoji Simonė, atkaks į repeticijas apsiblaususi,
pamiršusi išjungti lygintuvą, viryklę ar uždaryti miegamojo langą,
švaistys brangų repeticijų laiką panikuodama ir skambindama
bendranuomiams
prieš porą mėnesių Simonė būtų pardavusi savo senelę į vergiją,
kad gautų šį vaidmenį, o dabar ji išlepusi mažytė primadona,
kuri prieš porą savaičių režisierei įsakė nubėgti jai atnešti karamelinės
latės, kai repeticijų patalpoje jos buvo tik dviese
aš tokia pavargusi, zyzė Simonė leisdama suprasti, kad tai Ama
kalta versdama ją taip sunkiai dirbti
nereikia nė sakyti, ji tą pat akimirką aplaužė mažajai panelei
Simonei Stivenson ragelius
mažoji panelė Stivenson, mananti, kad jei jau atsidūrė Nacionaliniame
vos baigusi teatro studijas, tuoj užkariaus Holivudą
ji supras
jau greitai
tokiomis akimirkomis Ama ilgisi Dominikos, jau seniai išmovusios
į Ameriką
jos turėtų kartu išgyventi Amos karjeros lūžio momentą
jos susipažino devintajame dešimtmetyje, atrankoje į vaidybinį
filmą, kurio veiksmas vyksta moterų kalėjime (kur daugiau?)
abi nusivylusios, kad tegalėjo pretenduoti tik į vergės, tarnaitės,
prostitutės, auklės, nusikaltėlės ir panašius vaidmenis
ir vis tiek jų negaudavo
prieš savo dalią jos burnojo prastoje Soho užeigoje kimšdamos
kiaušinienę su kumpiu, tėkštelėtą tarp dviejų baltos suzmekusios
duonos riekių, ir užgerdamos stipria juoda arbata, kartu su moterimis,
siūlančiomis savo kūną gatvėse šalimais kavinukės
anuomet Sohas dar nebuvo tapęs madingu gėjų rajonu
pažvelk į mane, tarė Dominika, ir Ama pakėlusi akis nepamatė
joje jokių vergės, motinos ar nusikaltėlės požymių
ji buvo be proto šauni, be galo graži, aukštesnė nei dauguma
moterų, lieknesnė nei dauguma moterų, tarsi nutekintais skruostikauliais
ir padūmavusiomis akimis su tankiomis juodomis
blakstienomis, metančiomis šešėlį ant veido
vilkėjo odinius drabužius, plaukus kirpo trumpai, ilgus palikdavo
tik į šoną nubrauktus kirpčius, po miestą važinėdavo senu
apdaužytu dviračiu su krepšeliu, kurį grandine prirakindavo
lauke
kaip jie gali nematyti, kad esu gyva deivė, suriko Dominika
perdėtai gestikuliuodama, nubraukdama kirpčius, žmonėms atsisukant
nutaisydama geidulingą pozą
Ama buvo žemesnė, afrikietiškų klubų ir šlaunų
puikiai tiko vaidinti vergę, pasakė vienas režisierius, jai atėjus
į pjesės apie emancipaciją atranką
tada ji iškart išdrožė lauk
o Dominikai atrankos režisierius pareiškė, kad ji švaistanti laiką
norėdama patekti į Viktorijos laikų dramą, juk tais laikais Britanijoje
nebuvo juodųjų žmonių
buvo, pasakė ji, išvadino jį nemokša ir išėjo
jos atveju trenkdama durimis