Turbūt taip reikėtų jį pristatyti: Anupras Lauciūnas – ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos (tuomet – Radijo ir televizijos komiteto) vyriausiasis režisierius, buvęs Vilniaus akademinio dramos teatro aktorius. Žmogus, 1957-iais Lietuvoje televiziją „paleidęs į eterį“, nes studijoje prie režisierių pulto sėdėjo kartu su Vitaliumi Gruodžiu. Šiemet LRT studijoje A. Lauciūnui už viso gyvenimo nuopelnus ir 42 m. kūrybinį indėlį buvo įteikta „Auksinė bitė“. Beje, jau antroji jo gyvenime. 1996-iais su TV laidos „Nakviša“ vedėjais jis gavo pirmąją. Anuprui – 92-eji, jis yra aktyvus ir nesėdi namuose. Impozantiškas, žilstelėjęs vyriškis neseniai buvo tapęs vieno pavadinimo alaus reklamos veidu.

•          Kaip dramos teatro aktorius tuomet atsidūrė dar net nebaigtoje įrengti televizijos studijoje?
•          Pakvietė režisierius Vitalis Gruodis – jis jau dirbo Komitete. Jam buvo pavesta suburti komandą, kuri sėdės prie pulto ir bus atsakinga už transliacijas.

• O kodėl jus pakvietė? Todėl, kad buvote pažįstami?
• Ne tik todėl. Su Vitaliu kartu dirbome aktoriais Vilniaus akademiniame dramos teatre. Tais pačiais metais Maskvoje tiesioginiame Ostankino televizijos eteryje vaidinome Antano Vienuolio „Paskenduolę“, režisuotą Kazimieros Kymantaitės. Vaidinau jauną kunigėlį. Vaidinti televizijos studijoje buvo toks iššūkis… Nuo streso prisiminus dar dabar drėksta nugara. Tada pirmą kartą visi pamatėme televizijos kameras, kilometrus kabelių, prožektorius, minias asistentų… Bet lietuviai Maskvoje susitvarkė puikiai. Žiūrovams diktorė už kadro viską vertė į rusų kalbą… Vitalis sakė: „Prisimeni, kaip ten buvo? Nuo šiol mes Vilniuje darysime tą patį. Jei tau įdomu, išsiųsime į kursus Rygoje. Grįši – pradėsime.“ Latviai jau turėjo televiziją.
• Negaila, kad palikote teatrą?
• Ir taip, ir ne. Nors nesigailiu. Man patiko televizijoje. Nuo pat pradžių.
• Kokius vaidmenis teatre prisimenate kaip reikšmingus sau pačiam? Kurie mieliausi?
• Jų buvo daug – ir pagrindinių, ir antraplanių. Mano herojai visada buvo teigiami, aktyvūs. Daug vaidmenų turėjau spektakliuose vaikams. Bet išskirčiau Simonovo „Po Prahos kaštonais“, Gorbatovo „Tėvų jaunystę“, jau minėtą Vienuolio „Paskenduolę“. Dabar smagu prisiminti, bet teatro gastrolėse Maskvoje žiūrovės po spektaklio ateidavo į užkulisius pažiūrėti į jaunąjį kunigėlį.
• Televizijoje dirbote lygiai keturiasdešimt dvejus metus, daug metų – vyriausiuoju režisieriumi. Kiek laidų režisavote, kiek jų, kaip sakoma televizijoje, išleidote į eterį ir kiek išskirtinių asmenybių sutikote, tikriausiai būtų sunku suskaičiuoti?
• Visą dieną galėčiau vardyti… Gražina Bigelytė, Juozas Baranauskas. Juos žino visi. Jie – pirmosios TV transliacijos Lietuvoje herojai. Noriu paminėti tuos, kurių žiūrovai nematė. Tai nepaprastai talentingi operatoriai Jonas Botyrius, Gintautas Dapkus, Vygintas Grigonis, Jonas Gurskas… Aš tas pavardes galėčiau vardyti nesustodamas. Trumpesnis sąrašas būtų tų, kurie jau išėję į amžinybę.
• Padėsiu – aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė…
• Oi, su Galina mes nuo teatro studijos laikų. Mudu bendraamžiai, kartu mokėmės. Atėjusi į televiziją, ji dirbo mano redakcijoje. Per ją ir jos jau kultine tapusią „Petraičių šeimą“ gavau pirmąjį ir vienintelį papeikimą iš Komiteto pirmininko Jono Januičio. Vis po to juokais Galinai primindavau, jog esu net „nukentėjęs“ nuo „Petraičių šeimos“.
• O už ką jums buvo skirtas papeikimas ?
• Na, atvirai kalbant, tą serialą reikėjo likviduoti. Paskutiniaisiais metais jau buvo išsisėmęs. Januitis ieškojo priežasties. Ilgai laukti nereikėjo. Buvo vienas baliukas, prasidėjęs Vilniuje, pasibaigęs Varėnoje. Su dideliu triukšmu. Vienas mūsų vairuotojas, dalyvavęs baliuje, televizijos mergų prisisodinęs, padarė avariją. Laikraščiai apie tai, be abejo, nerašė – kiti laikai buvo. O Januičiui viską raportavo. Kad būtų didesnė nusidėjėlių kompanija, kaip vyriausiąjį režisierių įrašė ir mane, nors aš ten ir nedalyvavau.
• Anuprai, dabar esminis klausimas – išduokite savo jaunatviškumo paslaptį. Jums 92-eji. Nors kalbamės Santaros klinikų Kardiologijos skyriuje, į kurį jūs patekote pirmą kartą gyvenime, nes iki šiol nebuvo tam jokios priežasties, išduosiu skaitytojams paslaptį… Jūsų sveikatos būklę įvertinę kardiologijos ekspertai, iš kurių daugelis yra kokio universiteto profesoriai ir gerokai už jus jaunesni, stebėjosi: „Kad mes tokios sveikatos būtume, sulaukę jūsų metų…“
• Aš tai girdžiu. Bet čia nėra jokios paslapties. Taip susidėliojo gyvenimas… Genetika. Genai. Kai pažiūriu į motinos šeimos liniją, tai visi sulaukė beveik šimto metų. Mama mirė 95-erių, sesuo – 94-erių, seneliai, mamos broliai – panašiai. Mes nesilaikome jokių dietų ir esame liekni. Niekada nebuvau abstinentas. Rūkiau tik ankstyvoje jaunystėje – nuo keturiolikos iki keturiasdešimties metų. Tad „nesiskaito“… Mane nuo jaunystės vargina aukštas kraujospūdis. Bet išgeriu tablečių ir viskas susitvarko.
• Ir visi giminaičiai iki paskutinės dienos buvo darbingi, šviesaus proto…
• Būtent. Visi. Ir visi mirė nuo insulto… Va, linksmą akimirką prisiminiau. Prieš porą metų, sulaukęs 90-ies, privalėjau pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Atnešu medikų pažymą, kad dar nesu aklas, kad policininką atskiriu nuo šviesoforo…
• O jūs dar vairuojate?
• O ką? Devyniasdešimtmečio proga pasidovanojau sau naują automobilį. „Mersedesą“. Niekada nebuvau tokio turėjęs. Jaunystės svajonė.
• ..
• Ne visai. Jei be humoro, tai septintojo modelio „Ladą“. Tarybiniais metais tas automobilis pas mus buvo kaip „Mersedesas“. Ne bet kas tokį galėjo įsigyti. Tiesa, nėra vairo stiprintuvo. Bet ne bėda. Mano rankos stiprios… Naująjį vairuotojo pažymėjimą man davė dešimčiai metų. Aš tos mergaitės „Regitroje“ tada klausiau: „O su Aukščiausiuoju ar suderinote?“ Ji nesuprato humoro… Aš turiu galiojantį vairuotojo pažymėjimą iki man sukaks šimtas metų. Gavęs tokį, aš tiesiog privalau vairuoti.
• Savo genetikos mes nepakeisime. Ką gavome iš tėvų ir protėvių, tą ir turime. Bet kas dar būtų svarbu, norint gyventi ilgai kaip jūs ir būti darbingam? Ar mes patys dėl to galime ką nors padaryti?
• Reikia stengtis dirbti mylimą darbą ir gyventi su mylimais žmonėmis. Tai, manau, svarbiausia. Ir dirbti, ir mylėti reikia atsidavus. Darbe – kiek protelis „išneša“. Dirbti reikia su meile, aistra. Tik tada tavo balsas bus įtaigus. Tik tada jį išgirs. Tik tada priversi suklusti ir atkreipsi į save dėmesį. Kada tau darbas teikia džiaugsmą, tu nenaikini savo kūno.
• Pakalbėkime apie moteris – televizijos ekrane ir šiapus ekrano. Ar šių dienų laidų vedėjos kuo nors kitokios?
• Jos jaunesnės. Gerai, kai laidų vedėjos jaunos ir dailios. Bet kai tokie vaikiški veidukai pradeda postringauti rimtais gyvenimo klausimais, man juokinga. Vaikų darželis. Aš netikiu jaunomis vedėjomis. Kai jos kalba apie tai, ką su kuo valgė ar kur keliavo, viskas gerai. Bet kai kalbinami mokslo, politikos atstovai, kai kalbama apie rimtus dalykus, aš norėčiau brandos ir solidumo.
• O ar anksčiau moterys buvo kitokios?
• Žinoma. Ir dar kaip. Jos buvo gražesnės… Nes turėjo daugiau paslapties. Jos nebuvo taip lengvai pasiekiamos. O dabar… Paskaitykite šių dienų literatūrą ar populiariuosius gyvenimo būdo žurnalus. Aš daug skaitau. Arba pažiūrėkite filmus, serialus. Įspūdis toks: šiandien jaunas vyras moterį gali nusitempti į lovą pirmiau, nei paklausė jos vardo… Mūsų laikais taip pat buvo lovų. Bet mes bent žinojome, su kuo ten einame.
• Kaip tada, Januičio laikais, būdavo reaguojama į tarnybinius romanus? 
• Visada būdavo reaguojama. Bet tyliai. Man, kaip skyriaus vadovui, pasakydavo: „Jūs ten susitvarkykite… To ir anos nebeleisk į komandiruotes kartu. Žmonės apie tai jau kalba…“ Kartą Januitis man, net koridoriuje sutikęs, pasakė: „Klausyk, Lauciūnai, tu vis negali be mergų. Kaip tik komandiruotė, taip su mergom… Manai, aš nenoriu? Bet aš nevažiuoju…“ Ilgai po to galvojau, apie ką jis čia?.. Jo visi pasakymai turėjo paslėptą prasmę. Būdavo su potekste.
• Ar tuomečio LRT vadovo pastaba turėjo kokį realų pagrindą?
• Realaus – ne. Bet tokių, sakykim, prevencinių užuominų man… tai tikrai… Na, ką… Pakvailiodavom tada. Ką čia slėpti…
• Alkoholio daug tada vartodavote? Komandiruotėse, po tiesioginių transliacijų…
• Atvažiuoji, būdavo, ir direktorius ar kolūkio pirmininkas sodina prie stalo. Sakau: „Mes dar nieko nepadarėme.“ „Tai paskui padarysi, – tau atsako, – bus tų darbų…“ Raudonieji kampeliai spindėdavo, padengti iškrakmolytomis baltomis staltiesėmis. Ant jų būdavo, ko tik nori ir nesi matęs… Deficitų laikais… Prisimenu, kai pirmą kartą, kokiais 1988-iais, nuvažiavome pas klestinčio kolūkio pirmininką į Ramygalą, Panevėžio rajone, jau amžiną atilsį Virmantą Velikonį. Pasijutome kaip kokiame Paryžiuje… Trys padavėjai su padėklais. Balti marškiniai, pasidabinę varlytėmis. Pasimetėme… Arba garsieji pramonės įmonių ar žemės ūkio atstovų konkursai televizijos studijoje. Su statinėmis alaus dalyviai atvažiuodavo. Skilandžiai, dešros, sūriai… Po transliacijos iki ryto būdavo ūžiama televizijos kavinėje. Januitis negalėjo to pakęsti. „Užlenkė“ tuos konkursus.
• O dabar televizorių žiūrite? Tik LRT ar ir kitus kanalus?
• Atvirai pasakius, mažai žiūriu. Na, žinias visada. Iš įpratimo.
• Per LRT rodomas? Ar kitų kanalų?
• Kitų. „Panorama“ yra kažkur „nuvažiavusi“. Nebegaliu žiūrėti… Aš noriu tikrų žinių – trumpų, glaustų. Ir daug, nes internete nenaršau. Mane žinių laidoje erzina jau net ne reportažai, o siužetai su ilgiausiais pasakojimais. Tam yra kitos laidos. Norisi glaustumo.

Interviu autorius –  žurnalistas, TV laidų vedėjas Egidijus Knispelis, su režisieriumi Anupru Lauciūnu dirbęs aštuonerius metus. Kartu jie rengė TV laidas „Ką žolė užžėlė“, „Nakviša“. Su „Nakviša“ pelnė LRT „Auksinę bitę“ ir Vito Lingio vardo premiją.

Nuotraukos Egidijaus Knispelio

Ta, kur visi trys – iš asmeninio albumo. Prierašas prie jos: Anupras, Egidijus ir kita TV laidos „Nakviša“ vedėja Palmira Galkontaitė