V. M. Čigriejienė: apie tremtį ir neblėstantį optimizmą

Jei kada suabejojote, ar Lietuvos senjorai ar turi ryžto ir optimizmo, dega įkvėpimu siekti daugiau, o svarbiausia – yra kupini užsispyrimo gyventi visavertį gyvenimą, galite daugiau neabejoti. Prof. hab. dr., buvusi tremtinė, ilgametė parlamentarė už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai, ypač uolų, sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą, Kauno m. savivaldybės apdovanota nominacija „Humaniškiausias pašaukimas“, burmistro Jono Vileišio pasidabruotu medaliu, III laipsnio Santaros Garbės ženklu. O kur dar asmeniniai, karjeros pasiekimai… Kalbėdama apie gyvenimo kokybę Vida Marija Čigriejienė teigia: „Įkvėpimo, visų pirma, reikia ieškoti pačiam savyje“.

Esate Sibiro vaikas – kartu su mama ir sesute buvote ištremta į Sibirą. Papasakokite apie itin sunkią savo vaikystę, kai nuo lemtingosios birželio 14-osios teko būti atskirtai nuo Tėvynės?

Be abejo, jau praėjo 77 metai ir vaiko akimis pažvelgti į tragišką, 1941-ųjų metų birželio 14- osios naktį yra baisu. Tuo metu baigėsi mano laiminga vaikystė. Kaip ir kiti nekalti žmonės, buvome prievarta išvarytos iš savo namų. Tą siaubingą naktį pareigūnai kumščiais beldė į duris, reikalavo atidaryti. Mano tėtis tuo metu gulėjo ligoninėje, nes patyrė šlaunikaulio kaklelio lūžį. Mums neleido pasiimti nei daiktų, nei maisto – turėjome tik tai, ką buvome apsirengę. Dar ir dabar pasąmonėje glūdi sielvartas, klaikūs riksmai, tvyroję stotyje – mus visus grūdo į gyvulinius vagonus. Daugybė vaikų jau niekuomet daugiau nebematė savo tėčių, nes vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir niekas tada nežinojo, kada ir kur baigsis ši kelionė, nenumanė, kad ne vienam išvežtajam ji bus paskutinė. Ištremti į šaltąjį Sibirą, išskirstyti po taigą, buvome atiduoti fizinei ir dvasinei kančiai, daug kam ji baigdavosi mirtimi. Skaudžiausia yra tai, kad agresyviai mojuodami šautuvais mus varė iš namų ne tik iš Sovietų Sąjungos atvykę represinių struktūrų pareigūnai, Sovietų kariai, bet jiems aktyviai talkino ir lietuviški komunistų partijos vietos aktyvistai kolaborantai. Baisiausia, kad tarp sovietinės valdžios priešų buvo, kaip nekeista, daugybė vaikų, juk beveik pusei to birželio tremtinių nebuvo net 16-os. Gyvuliniuose vagonuose atsidūrė dar nemokantys vaikščioti, 556 vaikai iki vienerių metų amžiaus. Į liaudies priešų sąrašą pateko ir negimę vaikai, buvo suimtų pradėjusių gimdyti moterų – jos gimdė vagonuose ir mirė kartu su savo kūdikiais.

Kai po ilgo laiko, praleisto besikratančiuose važiuojančiuose vagonuose, atsidūrėme tremtyje, teko patirti pažeminimą, alkį, grasinimą, mus laikė banditais, priešais – taip buvo informuota vietinė liaudis, todėl privalėjome kovoti dėl savo ateities, viso, kas geriausia. Taip susiformavo tam tikros charakterio savybės, kurios padėjo nepalūžti. Žiūrint retrospektyviai, visa tai užgrūdino mano patriotiškumą, suteikė tvirtumą, ne visada įtinkančią nuomonę, jautrų požiūrį į kiekvieną žmogų – galima sakyti, kad tai išugdė gerąsias mano savybes.

1941-ųjų metų tremtis nuo vėliau vykusių tremčių skyrėsi tuo, kad tuomet trėmė Lietuvos inteligentiją – daugiausiai pedagogų, karininkų, teisininkų, gydytojų, kunigų. Sovietai okupantai buvo puikiai įvaldę vieną tautos naikinimo įrankį – „stuburo sulaužymą“, nes to siekė jų doktrina. Tai reiškė visų šviesių visuomenės atstovų ištrėmimą dėl to, kad jie buvo atgimusios Lietuvos viltinga ateitis; tuomet buvo tikimasi sparčiau vykdyti sovietizaciją.

Šie prisiminimai man siejasi su ypatingu motinos pasiaukojimu, meile, su tremtiniais mokytojais, kurie mus mokė lietuviško rašto, raidžių, ugdė priešišką jausmą, visada suteikė viltį gyventi ateitimi, kad viskas kažkada turės pabaigą ir bus gerai. Todėl aš gyvenime ir vadovaujuosi J. Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities.“ Man atrodo, kad šiandien šie žodžiai yra ypatingi ir prasmingi. Birželio 14-osios žaizdos kraujuoja iki šiol ir jas gydyti galime tik mes visi savo supratimu, atjauta, teisingumu, meile, nes tokių žaizdų negydo net laikas.

Buvote ištremta vos ketverių. Ką tuo metu jautėte kaip vaikas? Tikriausiai tokiomis sąlygomis vaiku net nesijautėte?

Taip, man buvo tik ketveri, bet išgyvento siaubo nepamirštu visą gyvenimą. Sąlygos ten tikrai buvo tragiškos. Visi lietuviai, tarp kurių buvo ir mano mama, ten pjaudavo mišką, gyvendavome šaltuose, purvinuose barakuose, badavome. Tuomet prasirgau visomis vaikiškomis ligomis, o pagalbos nebuvo, valgėm sušalusias bulves, uogas, grybus.

Gyvendamos trise mes per dieną dalindavomės dviem bulvėmis. Visą laiką, kai kažkas atsitikdavo toje gyvenvietėje, kai, pavyzdžiui, nustipdavo gyvulys, galvodavo, kad nunuodijo lietuviai. Buvome paženklinti kaip priešai, tačiau aš norėjau siekti tikslo, man buvo įdiegtas troškimas mokytis, tobulėti. Kai mus taip bjauriai vadindavo, atsirasdavo priešinimosi jausmas, aš buvau labai kovinga – kovojau už save ir savo šeimą, kad nebūtų nei vieno netinkamo žodžio apie lietuvių tautą.

Ar būdama tremtyje pagalvojote, kad niekada nebegrįšite? Kokie jausmai, mintys plūsdavo tremtyje?

Niekada nebuvau pagalvojusi, kad negrįšime. Aš turėjau viziją, vakarais ilgai kalbėdavome, svajodavome, kad vis tiek mes turime sugrįžti į Lietuvą, joje mokytis. Na, ir mūsų svajonės išsipildė. Tuo metu itin atkakliai siekiau mokslo. Mes visi, be abejo, galvojome apie geresnį gyvenimą. Kiek prisimenu, iš pradžių ten nebuvo net parduotuvių, po kurio laiko man mama padavė taloną, kad pirmą kartą nueičiau nupirkti atsiradusių kriaušių, tačiau jas eidama namo visas suvalgiau (šypsosi). Buvome labai vieningi, supratingi, ne taip kaip dabar, kai vienas kitam skundžiasi, kad gyvena blogai, nors dirbti nenori. Visi nori gauti meškerę su užkabinta žuvimi, bet atskirai meškerės nenori.

Pakalbėkime apie dabartį. Kokius matote dabartinės Lietuvos ryškiausius pasikeitimus?

Vienas reikšmingiausių pasikeitimų – įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą. Atsivėrė durys į visas pasaulio šalis, dabar yra daug motyvuoto jaunimo, kuris tikrai nori siekti mokslo. Tai, kad jie nori išvažiuoti yra puiku, nes čia švietimo kokybė neatitinka mąstančių jaunuolių lūkesčių.

Tačiau dažnai būna taip, kad jie išvažiuoja ir nebegrįžta.

Taip, turi būti noras grįžti, bet be geros švietimo sistemos, be gerų universitetų, be kokybiško mokslo mes niekada neturėsime geros ekonomikos. Tačiau išvažiavęs lietuvis turi sugrįžti. Ir tiems sugrįžusiems mes turime suteikti teisę užimti tas pareigas, kurias atvykęs jis turėtų gauti. Reformas reikia daryti staigiai, kardinaliai, tai neturi būti laikina. Universitetų sujungimas – tai ne reforma. Mano anūkas irgi nemokamai mokosi gamtos mokslus Singapūre, tačiau jis tikrai myli Lietuvą, jos pasiilgsta ir žada grįžti.

Su anūku Matu

Kaip Jūsų akimis keičiasi Lietuvos patriotiškumas?

Šiandien dienraščiuose rašoma apie jaunimo patriotinį auklėjimą, nuolatinį švietimo ir mokslo sistemos koregavimą. Patariama, kaip mokykloje pradėti šventiškas pamokas pakeliant valstybines vėliavas, giedant Tautišką giesmę, tačiau užmirštama, kad įstatymais ir įsakymais nieko nepakeisime. Svarbiausias dalykas – tautinė savimonė, kurią privalome išugdyti jaunose širdyse. Ji ugdoma, pirmiausia, šeimose, mokyklose, universitetuose ir, galų gale, pats gyvenimas – puikus mokytojas. Kiek dabar vyksta įvairių švenčių, renginių, koncertų, reikia tik noro ir optimizmo visada žiūrėti į priekį, tokio optimizmo, kokį mes turėjome būdami Sibire. Iki profesorės laipsnio aš esu padariusi ir pedagogės karjerą, todėl, kai bendrauju su jaunimu, aš tarsi pati atgimstu, sužinau, kuo jie gyvena, įsilieju į jų patirtis ir taip atsiranda pagarba ir meilė. Taip sužinau, kad yra tikrai nuoširdžiai besidominčių jaunų žmonių.

Su prof. Liudu Mažyliu ir sūnumi Sauliumi

Jūs itin vertinate lietuvių kalbą. Kaip reikėtų elgtis tautiečiams, su kuriais užsieniečiai atvažiavę kalba svetima kalba, pavyzdžiui, rusiškai? Ar lietuviai turėtų prisitaikyti prie turistų, ar jaustis šeimininkais ir kalbėti lietuviškai?

Daugelis žmonių puikiai ar bent tiek, kad susikalbėtų, kalba angliškai, rusiškai, vokiškai ar prancūziškai. Bendraudami ir vesdami ekskursijas ta kalba, kurią jie moka, mes galime pritraukti turistus. Bet kurios kalbos mokėjimas, kad ir rusų, atveria daugiau galimybių, pavyzdžiui, nevaržomai skaityti knygas. Akušerijos-ginekologijos specialybėje aš vesdavau mokymus rusų kalba tam, kad nepamirščiau tos kalbos. O kaip tu bendrausi lietuviškai, jei supranta, tarkime, tik angliškai arba rusiškai. Juk jie turistai.

O kaip tie, kurie gyvena Lietuvoje daug metų ir vis tiek nekalba lietuviškai?

Tokių žmonių niekaip nesuprantu ir negaliu pateisinti. Į kokią šalį nuvažiuotum, turi mokėti susikalbėti. Gali pirmus, antrus metus nemokėti, bet išmokti, man atrodo, yra privalu. Juk ir mes nemokėjom gerai lietuviškai, turiu omenyje, rašybą, atsimenu, dvejetus gaudavau, bet mokyklą baigiau medaliu. Vadinasi, turėjau užsispyrimo – medalių už nieką juk nedalino tais laikais. Mūsų mokslinius darbus siųsdavo į Maskvą, todėl turėdavom rašyti rusiškai – kas ten supras lietuviškai?.. Todėl ir nemokėjome rašyti sava kalba, buvome įpratę kitaip. Bet svarbiausia yra užsispyrimas ir pagarba tai tautai ir Valstybei, kurioje gyveni.

Lietuvių kalba – pats didžiausias, brangiausias protėvių paveldėtos kultūros lobis. Tai seniausia, turtingiausia, šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vieną istorinį egzaminą. Ir mes, Sibiro vaikai, išmokome mums duotą istorijos pamoką – nesvarbu, kur tu esi, bet jeigu esi lietuvis, saugok savo kalbą ir ja didžiuokis, gyvenk ir kurk gyvenimą Lietuvoje, nes ji tokia vienintelė. Turime branginti istorinę atmintį, mes negalime užmiršti knygnešių fenomeno, didžiavyrių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų ryžto, drąsos, tų, kurie atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą. Negalime užmiršti mūsų tautos kančių Sibire, mokytojų, kurie ten pasiliko amžiams. Savo gyvenime aš vadovaujuosi tokiais žodžiais: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“ Tai yra garsūs Vinco Kudirkos žodžiai.Jūsų šeimos neaplenkė nelaimės – auginote nuo vaikystės sunkią negalią turintį sūnų Petrą. Kaip išlikote tvirta, nuolat besišypsanti, neprarandanti optimizmo, kai namuose kasdien laukė mamos širdį graudinantis liūdesys? Kaip pavykdavo visur suspėti, juk ir gydytojos karjera, ir trys vaikai reikalavo nemažai jėgų ir laiko?

Taip, kai jam buvo vos metukai, įvyko nelaimė – berniukas skendo, įkvėpė daug vandens, o manęs tuo metu šalia nebuvo, jis buvo paliktas pas seserį. Jį atgaivino, paguldė į reanimaciją, tačiau tuo metu vaikų reanimacijos skyriaus nebuvo, todėl iš Alytaus buvo pervežtas į Kauno klinikų suaugusiųjų reanimacijos skyrių. Nelaimės pasekmės – cerebrinis paralyžius. Tuo metu turėjau siekti savo ir pedagoginės, ir gydytojos karjeros, todėl mums padėjo itin atsidavusi, taip pat tremtį patyrusi auklė, kuri pas mane pragyveno 40 metų ir mano Petrui buvo tarytum mama. Tai tikrai buvo moteris iš didžiosios raidės, kuriai aš labai dėkinga, ji atidavė visas savo jėgas, padėjo ir psichologiškai, ir fiziškai. Aišku, aš, kaip gydytoja, bandžiau daryti viską, ieškojau vaistų, sūnus buvo išvežtas ir į Jugoslaviją. Na bet žinote, smegenų ląstelių neatgaivinsi, tuo labiau, kad jis daugiau nei 6 minutes išbuvo vandenyje.

Esate įvertinta Nusipelniusio Lietuvos gydytojo apdovanojimu. Turite daugiau nei 40 metų gydytojos patirtį. Kauno klinikose Jūsų iniciatyva įkurtas onkoginekologijos sektorius, taip pat naujagimių reanimacijos skyrius, parašėte kelias knygas apie onkologines ligas. Esate pirmoji Lietuvoje habilituota daktarė moteris akušerijos-ginekologijos specialybėje, taip pat ir pirmoji vadovė moteris, kuria buvote 10 metų, dar 5 – direktoriaus pavaduotoja akušerijos ir ginekologijos reikalams Kauno medicinos universiteto (dabar – LSMUK) ligoninėje. Kaip nusprendėte pasirinkti būtent šią, gydytojos, specialybę?

Visą laiką, kol studijavau, norėjau būti chirurge, man labai patiko darbas operacinėje, bet pamačiau, kad toje srityje labiau dominuoja vyrai, todėl ieškojau alternatyvos. Tapusi akušere-ginekologe labai džiaugiausi, tokio sprendimo nesigailiu iki šiandien. Jeigu vėl studijuočiau mediciną – rinkčiausi tik šią specialybę. Kiek džiaugsmo šeimai ir aplinkiniams suteikia nauja gyvybė, naujagimio riksmas operacinėje, gimdykloje. Naujo gyvenimo pradžia – tai yra ypač nuostabus jausmas, kuris taip stipriai įkvepia įvairiems žygdarbiams, atsiranda begalinis optimizmo jausmas.

Moterų onkologinės ligos yra vieni dažniausių susirgimų. Pasidalinkite patarimais, kaip moterims būti labiau dėmesingoms savo sveikatai.

Dažnai moterys savo sveikatai neturi laiko ir noro pasitikrinti, jos mieliau tą laiką išnaudoja grožio salonuose. O kai ateina pasitikrinti ir būna jau vėlu, tai, be abejonės, kaltas lieka gydytojas. Be to, kai tokios plačios interneto galimybės, pacientės „pasigooglina“ ir ateina „pasikausčiusios“, o tada prasideda nesutarimai su profesionalais. Aišku, yra problema, kad gydytojas turi itin mažai laiko, skirto pacientui – vos 15 minučių. Per jas jis priverstas žiūrėti į kompiuterį, o ne į žmogų, ko anksčiau nebūdavo. Anksčiau, kai tik pradėjau dirbti, nebuvo nei kompiuterinės tomografijos, nei magnetinio rezonanso, bet, surinkę duomenis apie susirgimo pradžią, sugebėdavome nustatyti diagnozę. O dabar niekas nekreipia dėmesio į pačius elementariausius dalinius tyrimus, iš karto daro aukščiausio lygio tyrimus ir taip formuojasi eilės.

Moteris turi rūpintis ne tik savo grožiu, bet ir sveikata. Reikia rasti tokį šeimos gydytoją, kuris atjaus, nukreips reikiama kryptimi, bus nuoširdus.

Kokie veiksniai lėmė, kad gyvenime pasirinkote dar ir politiką?

Nors manęs asmeniškai tai nelietė, iš šalies mačiau, kad atėjo tokio agresyvaus jaunimo, kuris iš karto norėjo visko daug: geriausia mašina, geriausia karjera neįdėjus beveik jokio darbo. Be to, kadangi buvau žinoma, mane mylėjo pacientai, taip spontaniškai aš ir sugalvojau pasukti dar ir šia kryptimi. Tuomet pradėjau dirbti sveikatos reikalų komitete.

12 metų dirbote Seime. Kaip Jūsų diena atrodo šiandien, galbūt turite daugiau laisvo laiko kultūrinei veiklai?

Laisvo laiko tikrai yra daugiau, džiaugiuosi, kad nebedirbu Seime. Tas vienas kito kaltinimas, ieškojimas to, kas buvo praeityje, mane vargina. Dabar gyvenu sau – keliauju aplink pasaulį, vaikštau į muziejus, koncertus, džiaugiuosi anūkais. Tai yra viskas, ko anksčiau negalėjau daryti.

Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės gyvenime?

Mano vertybės yra patriotizmo jausmas, nuomonės išsakymas, nepataikavimas, žmogaus pagarba, sąžiningumas.
Kokių neįgyvendintų svajonių vis dar turite?

Aš noriu kuo daugiau keliauti, kol leidžia sveikata, pamatyti pasaulį, susipažinti su kitų šalių gyvenimu ir turėti labai daug draugų.

Ar ko nors gailitės savo gyvenime? Ką keistumėte savo praeityje?

Manau, kad niekada nepalikčiau vaiko giminių priežiūrai – jei turėčiau išvykti, pasiimčiau kartu su savimi. O daugiau, aš viską pasiekiau, ką norėjau.

Lietuvos senjorams kartais pritrūksta drąsos ir noro domėtis politika, lankytis parodose, koncertuose, kituose renginiuose. Kas Jus skatina tobulėti?

Svarbu patiems ieškoti įkvėpimo, juk dabar yra nemažai visuomeninių organizacijų, aišku, tam reikia lėšų, tačiau veiklos juk šiandieniniame pasaulyje galima surasti įdedant minimaliai pastangų. Mane labai įkvepia besitvarkantis Kaunas – džiaugiuosi, kad šis miestas taip sparčiai tobulėja, gražėja.

Su Kauno meru V. Matijošaičiu

Atrodote iš tiesų puikiai. Kokia Jūsų gražios figūros, išvaizdos paslaptis?

Dar mokykloje labai mėgau sportą, tačiau vėliau, jau studijuojant mediciną, labai sunku buvo suderinti tai su geru mokymųsi, todėl teko sporto atsisakyti. Buvęs intensyvus darbas, mokėjimas derinti jį su poilsiu, išvykos, kelionės, maudymasis šaltame vandenyje, riebaus maisto pakeitimas daržovėmis ir vaisiais, nevalgymas po 17 valandos padeda jaustis ir atrodyti gerai (šypsosi). Taip pat labai mėgstu vaikščioti. Keliones visada renkuosi ne poilsines, o pažintines – jau geriau pamatyti daug įdomių dalykų, nei ilgai gulėti prie jūros. Prieš metus 2 valandą nakties lipome į veikiantį vulkaną. Išėjome su žibintuvėliais, 7 valandą ryte jau buvome vulkano viršuje. Truputį pavargau, bet, žinote, kai jaunimas nekopia, o aš vis dar aktyviai leidžiu laiką, man faina (juokiasi).

Vida Marija, ačiū Jums už nuoširdų pokalbį!

Otilija BURKŠAITĖ