Nėra tokios ligos kaip senatvė!

Kiek daug gerų dalykų padaroma solidžiame amžiuje! Iš savo pažįstamų elektroniniu paštu gavau laišką, kuriame tie senatvėje padaryti geri dalykai įvardinami:

  • Markas Katonas (senovės Romos senatorius) graikų kalbą išmoko būdamas 80 metų;
  • Sokratas tik sulaukęs 70 metų išmoko tobulai groti įvairiais muzikos instrumentais;
  • Mikelandželas savo brandžiuosius paveikslus nutapė turėdamas 80 metų;
  • Gėtė savo „Faustą“ užbaigė turėdamas 80 metų;
  • Leopoldas Rankė (vokiečių istorikas) savo „Pasaulio istoriją“ užbaigė turėdamas 91 metus;
  • Izaokas Niutonas būdamas 85 metų dar nepailstamai dirbo;
  • Levas Tolstojus būdamas 82 metų šienaudavo su dalgiu (grafas!) taip, kad su juo negalėdavo susilyginti jauni šienautojai. Būdamas šitiek metų, žilabarzdis „Karo ir taikos“ autorius čiuožė pačiūžomis, važinėjo dviračiu, jodinėjo, iki 40 kartų prisėsdavo ant vienos kojos;
  • Igoris Stravinskis kai kuriuos savo muzikinius kūrinius parašė būdamas 88 metų. Poetas Beranže dirbo iki 77 metų, Viktoras Hugo – iki 83, senovės graikų dramaturgas Sofoklis – iki 90 metų, filosofai Diogenas ir Demokritas, tapytojas Ticianas buvo kūrybingi turėdami virš 80 metų, Bernardas Šo kūrė sulaukęs 94 metų.

Kodėl aš čia pavardinau šiuos faktus? O gi tam, kad pasakyčiau, jog nėra tokios ligos kaip senatvė. Tačiau perskaitęs šiuos faktus, pastebėjau, kad visi šitie žmonės senatvėje tais dalykais galėjo užsiiminėti tik todėl, kad tuo jie užsiiminėjo ir jauni būdami. Taigi, galime padaryti svarbią išvadą: senatvėje galėsi užsiimti tik tuo, kuo užsiiminėjai jaunas būdamas. Kitaip tariant, jei nieko nepadarei būdamas jėgų kupinas, sunku tikėtis, kad ką nors nuveiksi tada, kai jėgos pradės apleisti. Todėl labai klysta tie, kurie mano, kad sulaukę senatvės jie galės kažką nuveikti ar užsiimti kuo nors kitu, nei jauni būdami. Jei nieko nepadarei būdamas jaunas, nieko reikšmingo nenuveiksi ir sulaukęs senatvės.

Yra ir dar viena sąlyga, kuriai esant tie žmonės, sulaukę senatvės, galėjo išlikti kūrybingi: jie turėjo gerą sveikatą. Vadinasi, sulaukęs senatvės kūrybingu gali išlikti tik tas, kas būdamas jaunas rūpinosi savo sveikata ir buvo kūrybingas – sportavo, mokėsi, kūrė, rašė.

Deja, dauguma žmonių prioritetus teikia ne šitiems dalykams, o kažko turėjimui, kažko įsigijimui, žodžiu – turtui. Todėl čia noriu pakalbėti dar ir apie įžymius turtingus žmones – Lietuvos didikus Sapiegas, Radvilas, kunigaikščius Kęstutį, Vytautą ir kitus. Kuo tie žmonės įžymūs ir kodėl jie prisimenami šiandien? Ar todėl, kad turėjo pilis, turėjo daug žemių ir visaip kitaip buvo turtingi? Aišku, kad ne.

Didikai, apskritai – aristokratijos atstovai, tampa neužmirštami tuo atveju, kai jų elgesys būna paremtas vidinėmis imperatyvinėmis vertybinėmis nuostatomis, kurios darė didelę įtaką jų kasdieniams sprendimams, daugeliu atvejų harmonizavo jų asmeninį ir profesinį gyvenimą. Todėl bet kuris žmogus tampa įžymiu ne kokį nors turtą turėdamas (kuris visais atvejais nežinia kam atitenka), o kažką savo kraštui gera padaręs ar palikęs. Tai labai svarbu žinoti tiems, kurie nori daug turėti. Daug turėti yra gerai, tačiau turto turėjimas turi skatinti kurti tai, kas turi išliekamąją vertę. Pasikartoju – su kieno nors turimu turtu likimas visada pasitvarko vienodai – jis atsiduria nežinia kieno rankose. Todėl rašinio pabaigai dar retorinis klausimas: ar Sapiegų ir Radvilų žemės dabar priklauso jų palikuonims? Rašau ne tam, kad niekinčiau turtą, o tam, kad paaiškinčiau tai, ką jis gali ir ko negali.

Algimantas MILAŠIUS, „švenčionių kraštas“