Reikia pradėti nuo ryšio su savimi ir šeima

Violeta Repčenkaitė

Akvilės Razauskienės nuotrauka

Yra žmonių, kuriems nei vis labiau ryškėjantys kartų skirtumai visuomenėje, nei keli tūkstančiai kilometrų nuo savo artimųjų nesukelia sunkumų palaikyti artimą ryšį su tėvais ar seneliais. Šeimos bendrystė, nepriklausomai nuo amžiaus, gali būti stipri ir įkvepianti gyventi darniai su savimi bei aplinkiniais. Būtent tokį pavyzdį rodo ir taip gyvena buvusi televizijos laidų vedėja ir modelis VIOLETA REPČENKAITĖ, dabar gyvenanti Maltoje ir šioje Viduržemio jūros saloje rengianti „Goddess Island Retreat“ stovyklas moterims. Pati augindama tris vaikus, moteris džiaugiasi didžiausia gyvenimo dovana – ryšiu su savo pačios mama, močiutėmis, sese ir tėčiu. „Aš galiu būti dėkinga savo tėvams už tai, kad parodė savo pavyzdžiu, jog besąlygiška meilė vienas kitam ir vaikams egzistuoja“, – savo patirtimi dalijasi V. Repčenkaitė.

Rodos, kad Jūsų šeimoje itin svarbus kartų ryšys. Papasakokite, kaip palaikote savo bendravimą su tėvais, kokių tradicijų laikotės?

Ryšys su tėvais ir sesute visada buvo labai stiprus, tiek gyvenant Lietuvoje, tiek užsienyje. Mes visi nuolat bendraujame kasdien, būna ir po kelis kartus per dieną. Toks pat nuostabus santykis visuomet siejo tiek tėvus ir senelius, tiek ir mus su seneliais. Apskritai, mano giminėje palaikomas labai draugiškas tarpusavio ryšys. Giminės moterys – be galo gražios ir išmintingos, vyrai – itin žavingi ir tikri eruditai. Taigi, visas šis derinys sukūrė draugiškus, pagarbius tarpusavio santykius, kuriais ne tik aš, bet ir mano vaikai galės didžiuotis. Tradicijų mūsų šeimoje netrūksta, pavyzdžiui, atsikėlimas ketvirtą valandą Kūčių rytą – gilus paprotys, kurį puoselėja šeimos moterys. Kadangi neturime galimybės visi susirinkti sekmadienio pietų pas mamą, kaip būdavo gyvenant Lietuvoje, visi tradiciškai čia susirenkam rugpjūtį. Taip pat bent kartą metuose visi kartu atostogaujame.

Violeta Repčenkaitė

Redos Mickevičienės nuotrauka

Kaip manote, kokias vertybes padeda puoselėti artumas su savo vyresniais tėvais, seneliais?

Nepaprastai svarbu sutarti su giminės moterimis. Nepykti ant mamos ir jai atleisti, net jei santykiai nebuvo puikūs ir vaikystėje patirta daug nuoskaudų. Tas atleidimas, visų pirma, reikalingas sau pačiam. Žmogui labai nenaudingas sukauptas skausmas. O moterys, būdamos nesantaikoje su kitomis giminės moterimis, dar labai dažnai ir sunkiai gimdo…

Sprendžiant iš socialinių tinklų ir žiniasklaidos, susidaro įspūdis, jog Jūs, Jūsų mama ir sesuo esate tarsi sielos draugės. Ko Jūs su sese išmokote iš savo mamos? Kokiais dalykais, net ir būdama šešių anūkų močiutė, Jus iki pat dabar žavi ir stebina mama?

Mes ne tik atrodome, bet ir esame pačios geriausios draugės, sielos sesės. Mūsų trijų ryšys – viena didžiausių gyvenimo dovanų. Už tai mes kiekvieną dieną dėkojame Dievui. Visos viena iš kitos daug ir nuolat mokomės. Mums su sesute Ramune be galo pasisekė, kad mūsų mama tokia įstabi moteris – tikra moteriškumo ir išminties guru. Mamytė mus visus be galo žavi savo neblėstančia energija ir meile visiems, ne tik šeimos nariams. Jai tarsi jos vaikai yra ir jos studentai, ir darbuotojai. Ji – Moteris Meilė. Ir viskas tuo pasakyta.

Jūsų tėvai santuokoje kartu jau daugiau nei 30 metų. Turint tokį pavyzdį šalia, kaip manote, kas šitiek metų padeda palaikyti šiltus tarpusavio santykius?

Gal šis klausimas turėtų būti užduotas mano mamai? (Šypsosi) Aš galiu būti dėkinga savo tėvams už tai, kad parodė savo pavyzdžiu, jog egzistuoja besąlygiška meilė vienas kitam ir vaikams. Lenkiuosi žemai už jų pavyzdį ne kalbomis, bet tikrais veiksmais, įkvepiančiu elgesiu. Dabar, pati būdama mama, galiu suvokti, kokią dovaną tėvai duoda vaikams, puoselėdami nepaprastai pagarbius ir gražius tarpusavio santykius.

Jūs, sesuo ir mama esate įstabaus grožio moterys. Kaip savo šeimoje, aplinkoje suvokiate brandos ir senėjimo procesus?

Ačiū, tokio termino „senėjimas“ mūsų šeimoje nebuvo (juokiasi). Mama su tokiu džiaugsmu laukė savo 40-mečio, tada 50! Mes augome matydamos, jog bėgantis laikas – tai kažkas natūralaus ir be galo gražaus. Matydamos, kad moters gyvenimas sulaukus 40 tik prasideda, o kai turi tokį pavyzdį – jokia raukšlelė nebaisi. Visa veide sugulus patirtis yra tokia graži ir brangi, kad žiūrėti į veidrodį – labai malonu. Mama visuomet sakydavo: „O, kad jūs 20-metės turėtumėte mūsų 40-mečių protą. (Juokiasi)“ Kokia šventa tiesa! Be galo mėgaujuosi savo vidinio ir išorinio pasaulių sąjunga kiekviename etape. Didžioji to mokytoja, žinoma, yra mano mama.

Violeta Repčenkaitė

Redos Mickevičienės nuotrauka

Kaip stengiatės puoselėti savo moteriškumą kasdien?

Suvokus savo dieviškąją prigimtį, moteriškumo puoselėjimas tampa tiesiog gyvenimo stiliumi (šypsosi). Visa tai yra taip natūralu. Daugiausiai dėmesio reikėtų skirti savo ryšiui su Kūrėju, savimi, gamta, tuomet kiekviena mūsų pradeda elgtis visiškai intuityviai moteriškai (šypsosi). Jei vargins pasimetimas savo prigimtyje, tai nei ilgos kasos, nei suknelės moteriškumo nepridės.

Violeta Repčenkaitė

Anios Slotos Nuotrauka

O koks Jūsų pačios ryšys su močiute? Ar net jau pačiai būnant mama, dar prašote/klausotės savo senelės gyvenimiškų patarimų?

Mano ryšys su abejomis močiutėmis – nuostabus. Jos be galo skirtingos, bet abi nepaprastai išmintingos ir gražios savo vidumi ir išore. Viena močiutė mane labai lepino, kita visuomet manęs klausdavo: „Kaip tau patinka mano šukuosena?“ Bet šių Moterų unikalumas ir skirtingumas mane mokė pažvelgti ne į formą, bet į esmę. O esmė buvo jų skleidžiama besąlygiška meilė.

Mes su mama ir močiutėmis atvirai kalbamės apie labai daug ką. Jos su patarimais man elgiasi atsargiai ir švelniai pasako savo pastebėjimus, kuriuos aš be galo vertinu. Net nesvarbu, kad elgiuosi kaip suvokiu, svarbiausia – pagarbi diskusija ir įsiklausymas į jų išmintį, kuri yra neįkainojamas turtas.

Jau kurį laiką gyvenate Maltoje. Papasakokite, kaip vietiniai senjorai leidžia laisvalaikį? Galbūt turi kažkokių išskirtinių ritualų? Kaip manote, kuo skiriasi senjorų gyvenimas Lietuvoje ir Maltoje?

Neturintys didesnių pajamų senjorai čia vis tiek sugeba džiaugtis gyvenimu. Išsineša į pajūrį kėdutes su stalu, maistu ir sėdi valandų valandas. Tą patį daro kaimeliuose prie savo namų. Visos šeimos turi sekmadienio pietų pas tėvus tradiciją, kuri vyksta visą dieną (šypsosi). Žinoma, lanko bažnyčią ir žaidžia „Bingo“ parke ilgais vasaros vakarais. Turintys didesnes pajamas daug keliauja, leidžia laiką savo laivuose. Maltoje išmokau neskubėti ir turėti laiko pokalbiui su nepažįstamu žmogumi (šypsosi). Neskirstyčiau senjorų į gyvenančius Maltoje ir Lietuvoje. Sakyčiau, lietuvių senjorų karta tiesiog daugiau pavargusi ir neįpratusi taip savęs lepinti bei mylėti kaip užsienio senjorai. Net ir Paryžiuje visuomet su šypsena nužvelgdavau senučiukes, geriančias kavą jaukioje centro kavinėje. Oro uostai pilni senolių, skrendančių į kitą pasaulio kraštą. Čia labiau kultūrų reikalas ir, žinoma, galimybių.

Galbūt garbaus ir gražaus amžiaus lietuviai gali ko nors pasimokyti iš pietiečių salos gyventojų?

Ne man mokyti garbaus amžiaus žmones. Jei jau visą gyvenimą žmonėms nebuvo išugdytas tam tikras supratimas, tai sulaukus garbaus amžiaus nelabai kas ir pasikeistų nuo pasakojimų, kaip būna kitur. Tiesiog dar Sovietų Sąjungos laikais buvo įprasta kuo anksčiau tuoktis ir vaikus gimdyti. 25-erių ir negimdžiusi? Senmergė! (Juokiasi) Tai ne senolius mokyti reikėtų, bet apie savęs pažinimą mokykloje dėstyti. Tada asmuo galėtų augti aplinkoje, kur meilė sau ir sąmoningumas būtų suvokiami kaip svarbūs aspektai žmogaus gyvenime. Šiais laikais viskas ranka pasiekiama, reikia tik panorėti ir šiek tiek pasistengti, bet, deja, mūsų senjorų kartoje šiuolaikiniai pasiekimai ne visiems yra suprantami. Tai priklauso nuo visų istorinių, geopolitinių aplinkybių ir ugdymo.

Maltoje rengiate „Goddess Island Retreat“ stovyklas moterims. Ar ir jose atsispindi mamos, močiutės perduotos žmogiškosios vertybės bei moteriškoji bendrystė?

Moteriškoji bendrystė man yra labai svarbi. Kai leidiesi į kelionę, kurioje bus dar kitų moterų būrelis, draugystė ir bendrystė – vienas nuostabiųjų kelionės patyrimų. Mūsų protėviai juk nebuvo už mus kvailesni (šypsosi), o moteriškoji bendrystė nuo seno buvo labai puoselėjama. Gimdyme dalyvaudavo tik moterys, mergvakaryje senolės dalino patarimus jaunajai. Tai – be galo jaudinantis ir svarbus ryšys moterų rate.

Violeta Repčenkaitė

R. Apanavičienės nuotrauka

Gyvenate per atstumą nuo savo tėvų – ar Jums pačiai svarbu, kad vaikai palaikytų ryšį su seneliais? Jei taip, kaip stengiatės jį kurti?

Santykiai ir ryšys tarp žmonių yra be galo svarbu. Visų pirma, visada reikia pradėti nuo ryšio su savimi, šeima. Kai visa tai vietoje – žmogus išlaiko pusiausvyrą. Jei kliba ryšys su mama ar tėčiu, tiek moteris, tiek vyras neša tam tikras pasekmes ir, kaip bebūtų gaila, vargu ar tai gali neatsispindėti jos ar jo šeimoje. Ryšys tarp senelių ir anūkų – be galo vertingas. Mano tėvai man kiek įmanydami padeda prižiūrėdami vaikučius tuo metu, kai išvykstu savaitei su moterimis į mano organizuojamas stovyklas. Visų mano vaikų ryšys su tėveliais labai stiprus ir taip buvo visada. Vaikai mielai vyksta į Lietuvą net tuomet, kai vykti man nepavyksta. Seneliai labai svarbūs žmonės mano vaikučių gyvenime.

Ko pati palinkėtumėte savo močiutei, tėvams? Už ką labiausiai Jiems padėkotumėte?

Norėčiau palinkėti ilgiausių metų sveikatoje, sąmonėje ir džiaugsme. Esu neapsakomai dėkinga ir žemai lenkiuosi už duotą gyvenimą bei sparnus. Taip pat be galo vertinu nuolatinį palaikymą ir besąlygišką meilę, įdiegtas vertybes ir meilės sau pamokas. Esu dėkinga už kantrybę ir laisvę rinktis, tebūnie ne visada teisingą, tačiau tokį kelią, kuriame visuomet jaučiau artimųjų pagarbą. Už stiprybę matant, kad vaikas klysta, bet gebėjimą nesikišti ir leisti mokytis. Už uostą, į kurį žinau, jog kad ir kas atsitiktų, mes visada galėsime grįžti ir turėsime vieni kitus. O kas dar gali būti žmogui svarbiau? (Šypsosi)

Simona SUTKUTĖ

Violeta Repčenkaitė

Akvilės Razauskienės nuotrauka

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko