G. Čekavičienės kūryba

JUZEFOS RŪPESTIS

Nuo kiekvieno tavo džiaugsmo žemė pralinksmėja su tavimi.
Aleksandras Mandzonis

Auštant dangaus skliautas šviesėja, nematoma dailininko ranka drąsiai brėžia rausvą brūkšnį, įterpia pastelinių spalvų, kol galiausiai nudažo ugnine spalva, skelbiančia dienos pradžią. Kaimas pramerkia akis: sužvanga tuščias kibiras, gieda gerai neišsibudinę gaidžiai, mūkia karvė, pralekia mašinos. Visi skuba, kol neužklupo kaitra.

Senoji Juzefa išsirango iš lovos lyg gyvatė: pernąkt sustingę sąnariai sunkiai išjudinami. „ Senatvė gobia: trumpina ,skersina žingsnį, į užpečkį varo, bet kol pajėgiu – šliaušiu, – murma po nosimi senoji. Troba ir kiemas – tikri našlaičiai. Sargis nutraukė grandinę ir trečia diena laksto. Kaime kalė rujoja, kaip be jo. Katė vasarą nesėdi šeimininkei ant sprando, medžioja pievose, pasirodo retsykiais, kad sveika gyva, ir vėl dingsta. Tad ir šnekasi su savimi Juzefa, nes artimų kaimynų nebeliko, o jeigu bus kam reikalinga, patys suras.

Išlipusi iš lovos apsigerbia ir, kol saulė nesvilina, ruošiasi daržan. Ant kelių užsiriša pasisiūtas pagalvėles, nusitveria žemakojį suoliuką ir pirmyn. „ o Tu, pone Dieve, viskas nusvilę, – pakraipo galvą, pamačiusi sausą žolę ir darželyje nuleipusius bijūnus. – Pagirdyk, duok lietaus – prašo senoji ir tuoj sudraudžia save: – Visą lietų pernai išlijo, iš kur bepaims“. Pakelia akis į patvory našlaujančią trešnę ir net prasižioja – medis dega raudoniu lyg raganos žibintas, susivėlinsi – paukščiai nules uogas. Per tą kaitrą visai ją užmiršo, bet kaip prisibrauti iki uogų – trešnė tikra milžinė, visoje apylinkėje aukštesnės nėra. Buvo ramu, kai kaimynas Algis mielai pagelbėdavo: visokių barškalų į trešnę įkeldavo, prisirpusias uogeles nuskindavo ir abu draugiškai perpus pasidalindavo. Bet išlėkė kaimynas skalsesnės duonos ieškoti. Žmonės šnekėjo, kad ilgam įstrigs, nes vedė. Ak, augtų čia šermukšnis, nereikėtų sukti galvos, Juzefa mosteli ranka ir pasuka lysvių link.

Darže pasitinka nelinksmi gyventojai, kurie lyg susitarę nebyliai prašo gerti. Kopūstai net pražilę nuo saulės – sausi, be rasos lašelio, morkos dar nepasiduoda – tiesiai laiko garbanotas galveles, gražiai žaliuoja pupelės.

Juzefa nulinguoja prie bulvių. Apžiūri lyg koks prievaizdas ar nesimato kolorado vabalų. Nėra, musėt iškepė. Ankstyvosios jau kadai nužydėjo, galima būtų ir pasikasti, o vėlyvosios džiugina akį žiedais. Senosios širdžiai bulvė – daržo karalienė. „ Kukli, bet kiek žmonių pamaitina ir priežiūros ne daug reikalinga. Sava auginta, tai ne žibalinė‘, – mąsto Juzefa, kuriai viskas, kas ne pačios užauginta – atsiduoda žibalu.

„Visi dabar skuba, lekia ir nespėja, o kur lėkti, žmogus esi mirtingas“, – pamažu klaupiasi į vagą, pasideda suolelį ir kiša pirštus į žemę. Gilyn kiek pasiekia. Paviršiuje žemelė sutrūkinėjusi nuo karščio, trupa stipriau suspausta, bet palietus giliau – dar laiko drėgmę, teikia gyvybę. „Stebuklinga esi , žeme žemynėle, visų mūsų motinėle, – susigraudina Juzefa. – Tik alkana burna įvertins tavo gerumą, dosnumą. Kol pajėgsiu, myluosiu tave, purensiu, o kada kojos nebelaikys – priimsi mane į savo glėbį.“

Aptupinėja kiekvieną bulvių kerelį, apkaupia, pasigroži dailiu žiedu, bet nors pačiai atrodo, kad mačlyvai dirba, žiū ,jau rytas užleidžia vietą dienai. Pajutusi pakaušyje karštą saulės pirštą, pamažėle, remdamasi suoleliu, kyla ir eina į vidų. Laikas pusryčiauti, bet galvoje sukasi neišsprendžiamas rūpestis – kaip nuskinti trešnes? Patupinėja apie puodus, kyšteli nosį šaldytuvo vidun ir nusprendžia atsigaivinti ubagyne. Ima molinę lėkštę, dar tėvo puodžiaus žiestą, rojaus paukščiais išgražintą, pila šalto šalto vandens, pavarvina medaus ir trupina juodos duonos. Palengva suka šaukštu suktinį. Paragauja – gardu. „ Tik liežuvio nepraryk,“ – įspėja save ir pradeda valgyti.

Staiga pasigirsta ūžesys, tarsi audros vėjas lekiotų, ir juodas gyvas debesys apninka didžiąją trešnę. Juzefa meta šaukštą ir puola kieman. Pavėlavo – milžiniškas paukščių pulkas, rėkdamas, tarpusavyje pešdamasis, lesa uogas. Trešnė siūbuoja, kauliukai barkši į kiemo grindinį, keli pataiko jai į nosį ir senoji pasislepia namuose. Pro langą žiūrėdama, kaip paukščiai švarina uogas, neapsikentusi griebia šluotą ir akimoju atsiduria prie medžio. „ Štiš štiš, – mojuodama šluota rėkauja Juzė , bet nepasiekdama niekdarių, pradeda daužyti per kamieną. Veltui, paukščiai nekreipia į ją dėmesio ir toliau siaubia trešnę. Pabaigę viesulu dingsta. Pralaimėjusi juzefa apsidairo.

Patvorys rodo, kad čia būta tikro karo. Trešnė susigūžusi, apipešiota, nedžiugina akies. Žemė nuklota šakelėm, plunksnom, kauliukais, uogų liekanom. „Štai ir po visam,“ – atsidūsta šeimininkė.

– Su kuo kariavai, Juze, kam šonus šluota išvelėjai?- prie vartų stovi Mykolas ir šiepia dantis.

– Nepasiekiau, šluota per trumpa, – rodo įrankį.

– Senatvė ilga, o ranka trumpa, – pažeria išmintį. – O kas tie vagiliautojai? Pažinai? Keliese buvo?

– Gal du, o gal ir trys šimtai, kur ten suskaitysi.

– Blūdini, musėt, saulėje perkaitai?

– Glušiau, taigi paukščiai, gal varnėnai, gal strazdai, nuskuto uogas per valandą, žiūrėk, – Juzė nukreipia šluotą į trešnę. Mykolas sustingsta lyg perkūnėlio paliestas ir lekia murmėdamas:

– Pamiršau vyšnaitėse atabaidų priraišioti, nules, kaip Dievą myliu, nules, – po Mykolo kroksais raitosi dulkės.
Juzefa grįžta vidun, pastato šluotą, nusiplauna rankas ir sėdasi pabaigti ubagynę. Nors kova pralaimėta, širdy apmaudu dėl nulestų uogų, bet kaip toj patarlėj: „Ir ji sveika, ir paukščiai sotūs.“ Pavalgiusi susitvarko stalą ir krenta į lovą nusnūsti. Užmigusi sapnuoja, kad pavirto varnėnu ir su bendrais skrenda lesti Mykolo vyšnių.

STEBUKLINGA ŽOLELĖ

(Iš ciklo „Juzefos rūpestis)

Riestainiu apsisuko metai ištrindami apmaudą dėl paukščių apgulties, nulesė tada trešnę taip švariai, kad nei pridėsi, nei atimsi. Pagrūmojo besočiams senoji kumščiu, sušlavė grumtynių pėdsakus ir tiek.

Bet ir ši vasara Juzei ne prie dūšios. Sausra dar pavasarį dantis parodė, o per sodų žydėjimą, kad paspirgino šalnos – nujuodo žiedai lyg maro kalaviju nukapoti, nedaugelis teišliko. Ir vėl sausra. Tokia, kad jau birželyje krito peržydėję liepžiedžiai; rudi ,traškantys lyg seno pergamento skiautės gulė ant žemės. Dieną baisu laukan nosį iškišti – nudegsi. Lauki žmogus nakties, kad vėsa atgaivintų – o čia atslenka tvanka begalinė, tiršta lyg kūdros maurai, aplimpa ir nepaleidžia. Kaip miegą prisišauksi, jeigu žiobčioji lyg pagautas karosas – rodos tuoj tuoj plyš plaučiai. Taip ir dvakinėja per dienas, gyvatą palaikydama šaltu vandeniu.

Kur lietus? – nerimauja senoji iš tyko žvelgdama į dangų, kuriame ritinėjasi ugninis kamuolys. Baugios mintys kamuoja galvą – o jeigu užtruko dangus? Neužtruko. Vieną vakarą atpliaupia lietus lydimas viesulo, perkūnijos, krušos, ir pridaro daugiau škados nei atneša gero. Stovi nuskriausti medžiai išsukinėtom šakom, kitas, žiūrėk ir žemėn paguldytas, ką jau apie javą bekalbėt – priplakti prie žemės. Ir vėl sausra, senka upės, gęsta šuliniai.

Juzefa po gabalėlį taikosi prie kaitros. Dieną tūno viduje užsidangsčiusi langus, užvėrusi duris. Tik vakare atsargiai kelia kojas į kiemą – apeina pašalius, pagirdo darželio gėles ir žengia daržan. O ten visi ištroškę, nuleipę augalai nebeturi jėgų priešintis visokiam amarui, godžiai kapojančiam jų lapus. Net medetkos su ramunėlėm apipultos smulkių juodų vabalėlių. Juzefa apžiūri agurkus, taupiai palaisto ir nuskuba prie pomidorų. Pagirdo ir juos. Po tokių žygdarbių prakaitas pasilieja lyg iš livoro, net plaukus – nors gręžk. Bet laukia dar vienas darbas – reikia pasikasti bulvių. „ Ak, – atsidūsta senoji, – būtų Algis kaimynystėje, palengvėtų mano našta“. Nuveda akis į negyvenamą sodybą ir ilgai žiūri į Algio iškeltą vėtrungę. Prisimena, kaimynas tada stipriai susižeidė ranką, o jos jonažolių aliejus sugydė žaizdą kuo švariausiai. „ Jonažolė – Marijos žoliukė, taip vadindavo ją mamytė, – ar nepavėlavau, gal nužydėjo? – sunerimsta Juzė, – rytoj pat į pievą“. Pamiršusi bulves, grįžta vidun, išbogina laukan sargį, kad nepamirštu loti ,atsigeria mėtų giros ir nusipraususi panyra į poterius. „ Už tėvelius, už vaikelius, už brolelius, už senelius“, – seni pirštai lengvai narsto rožančiaus karoliukus, malda veikia migdančiai, jos žodžiai tarsi ištirpsta viduje. „ Už… dar sušnabžda ir lūpos nebejuda nes miegas užmerkia akis.

Anksti, kol saulė nepradėjo svilinti, Juzė išsiruošia pasižoliauti. Susigriebia tam skirtą prijuostę su pritvirtintu maišeliu, dideles žirkles ir išskuba. Kaimas dar sapnuoja paskutinius sapnus ir tik vėsa besimėgaujantys šunys, tyliai amteli, moteriai slenkant pro šalį. Juzė užmeta atbulą akį į tuščias sodybas, mintinai žino kur dabar jų šeimininkai – senieji kapuose, jaunieji – mieste arba užsienyje. Nežiūrėdama regi liūdinčius, užvertais langais bei durimis namus, apaugusius žole kiemus, pamirštus vaismedžius soduose. O tvartas be gyvulių, daržinė be šieno – Juzefai suspaudžia širdį. „ Visi iš kaimo atėjome, iš žemės, ir į ją šventąją sugrįšime, bet griekas žemelę apleisti“, – dūsauja.

Pagaliau pasiekia pievą. Apsižvalgo. Rytuose dangus šviesėja, tuo tuoj nusišypsos saulutė. Perbėga vėjo šuoras – paglosto žolynų viršūnėles, šios palinksta tarytum pasisveikindamos su Juzefa. Ši pasiruošia žirkles, skaudama širdimi žiūrėdama į karališkas galveles, atsiprašo geltonžiedžių jonažolių ir pradeda rūpestingai , kad neduok, Dieve, neišrauti, kirpti žiedelius. „ Stebuklinga žolelė, padeda nuo 99 ligų“, -prisimena senoji. Ir sustoja Juzefa pievoje mislydama: „Ak, kur toji, nuo 100 ligų žolelė, nes baisiausia liga – nemeilė artimui. Nei vaistų, nei skiepų nuo jos nėra“.

Tarsi gyvas priekaištas dabarčiai, stovi senoji pievoje mąstydama, kad visko žmonės dabar turi, gali gyventi kur nori, bet prarado meilę. Ir jai sugrąžinti niekas neranda stebuklingos žolelės – rakto į žmogaus širdį.

PASKUTINĖS VĖLINĖS

Novelė

Nuogam lauke žara. „Eime,“ –
Mane už rankos veda vėjas,
Kur miega kaimas po žeme,
Rankas visiems gražiai sudėjęs.
( J. Strielkūnas)

Auštant vėlinių rytui pasikeitė vėjas, šiaurys pasislinko į rytus, o padvelkęs pietys ištirpdė ledą sušalusiose pievų žolėse ir jos pravirko.. Atšilus, tarsi milžiniškos laumių drobulės kilo rūkai ir seni žmonės lingavo galvas ir tylomis kalbėjo, kad šiandien vėlės paleistos iš skaistyklos sugrįžo aplankyti namų, todėl tokia tanki migla.

Liepų kaimelis skendėjo rūke, tik angelų kalnelyje žybčiojo žvakių liepsnelės. Mat liepiškiai amžino poilsio vietos nevadino kapinėmis, o angelų kalneliu, nes kryžiai rymojo ant kalnelio, o virš geležinių vartų pasitikdavo du angelai. Kas buvo tas nežinomas dailininkas sukūręs angelus, ir kada, niekas nežinojo, tiesiog jie liūdėjo. Angelų žvilgsnis buvo toks sielvartingas, kad lydint artimą į paskutinę kelionę, sugildydavo ir kiečiausią širdį. Kada lietus ir saulė nublukindavo spalvas, auksarankis Marčius naujai perdažydavo angelus. Pats kaimas stovėjo nuošalėje, pasiklydęs tarp pievų, kairiu šonu siekiantis upės vingį, niekada negalėjęs pasigirti trobų ir juose gyvenančių žmonių gausa. Neturėjo ką pasiūlyti jauniems, ir šie kraustėsi į miestus ar dar toliau, o garbaus amžiaus pasilikusieji, sunkiai skyrėsi su šlamančiom liepom, nuostabia laukų ramuma, upės stebuklais. Ne vienas vaikų parsigabentas į miestą, verkdavo iš ilgesio, o sugrąžintas namo, iš laimės. Neužteko mieste erdvės, žolės kvapo, o labiausiai stebino bei erzino didelė skuba ir žmonių susvetimėjimas. Bet kaimas seno, tuštėjo. Dar pernai jame krutėjo trys našliai, tiksliau dvi našlės ir vienas našlys, o dabar jame bebuvo likusi vičvienaitė Ona. Vėlinių rytą, našlė Ona išėjusi kieman net aiktelėjo, išvydusi rūko apgaubtą kiemą taip tirštai, kad nesimatė net kaimynės tvoros. Jau norėjo Marytei šūktelėti: „veizėk, koks rūkas“, bet prisiminė, kad jau pusmetis, kaip kaimynė iškeliavo į angelų kalnelį, o name niekas . Apsidairė, tačiau balzgana šviesa tvyrojo nebyli, o nuo upės sklindantis gaižokas vandens augalų kvapas dvelkė vėlyvo rudens garais. Pasiklausė, bet tyla gaubė lyg antras rūko patalas, kažkokia negyva, neskambanti pasiklydusio paukščio šnaresiu ar bent sarginio šuns šneka, ir pašiurpo pajutusi, kad viena pati liko visame kaime. „Kad ir rytoj pas Staselį į miestą, kito kelio nėra“, – nelinksmai pagalvojo ir grįžo vidun. Spėjo laiku, nes sūnus paskaipino ir Ona puolė prie kompiuterio. „Labas, mama, kaip gyvenat? Kaip sveikata? – ekrane klausė Stasys. „ Viskas gerai, kada atvažiuosit? Pradėsiu ruošti pietus ir..“ Ona nutilo, nes matė, kad sūnus labai skuba. „ Negaliu atvažiuoti, laukia skubi operacija, o Judita išvykusi į tarptautinę konferenciją, ar susitvarkysit be mūsų?“. Ona atsiduso, Staselis dirbo gydytoju, ne visada išeidavo, kaip būdavo suplanavęs, nes net iš kitų miestų važiuodavo pas jį operuotis. „ Susitvarkysiu“ – tvirtai tarė Ona. Sūnaus veidas dingo iš ekrano, o ji nelinksma išėjo iš namų ir stovėdama kelkraštyje mąstė. Bandė įžiūrėti autobuso sustojimą, kaip kad prieš daugelį metų šeštadieniais laukdavo grįžtančio sūnaus. Prisiminė: pūkšėdavo krosnyje kugelis, skleisdamas gardų kvapą, o po stora kaldra slėpėsi varškės pyragas. Staselis vos įžengęs į namus, traukdavo šnervėmis gundančius kvapus, o ji skubindavosi dengti stalą ir džiaugdavosi jo gražiu vyrišku apetitu. Pasistiprinęs sūnus eidavo prie ūkio darbų, o vakare kniaubdavosi į storas knygas, dažnai rasdavo ir užmigusį. „Ak, vaikeli, ir kaip tu sutalpinsi ton galvelėn tiek ligų, pats sunegaluosi persimokęs, – gailaudavo ji. „Egzaminui reikia pasiruošti, gal kitą šeštadienį negrįšiu“ – atsakydavo Staselis. „Ar turi mergaitę, na, su kuria draugauji?‚ – išdrįso paklausti. Sūnus nusišypsojo. „ Turiu. Bendrakursę. Susituoksime gavę diplomus“. Ji nustebo, bet tapo ramiau. Nesulaukusi sūnaus valgiu pasidalindavo su kaimyne, tai pat našle Maryte bei auksarankiu našliu Marčiumi. Kartą jiems begiriant jos valgius, Onai šovė mintis supiršti Marytę su Marčiumi. Abu našlauja, vaikai savarankiški, Marytė daili, didelė darbininkė, o Marčius auksinės širdies bei rankų. Kuo ne pora? Marčiui padėkojus už vaišes ir išėjus namo, ji ir pasisiūlė piršliauti. Kaimynės reakcija buvo ne tokia, kokios tikėjosi. „ Ar tu tyčiojiesi, Onute, ar juokauji?“ – įžeistu tonu paklausė. Matydama sutrikusį Onos veidą, rėžė: „Jis gi į tave akis padėjęs, tik tu nematai ar nenori matyti?“ Ona tą naktį blogai miegojo, sapnavosi Marčius, tai Juozas – sūnaus tėvas, o dieną nusprendė – gyvens kaip gyvenusi, tegu tas piršlybas.

Dabar per rūką nesimatė nei stotelės, nei už kelių žingsnių miegančių liepų. Ir Staselis šiandien neatvažiuos. Grįžusi namo Ona pažvelgė į žvakes, stovinčias ant stalo ir laukiančias kada nugabens jas į angelų kalnelį ir uždegs Marytei, Marčiui bei kitiems liepiškiams. Žvakės sunkios, kelelį gaubia rūkas, kaip nukeliaus? Nors, kapai sutvarkyti jau prieš savaitę, tik gėlės veikiausiai nušalo. Ir dar… vos nepamiršo Marčiaus padovanotų įdėklų. Žvakėms. Tą negerą dieną Marčius užėjo su ryšuliu: „ dovanų atnešė“, – smilktelėjo. Pats atrodė suvargęs, tarsi užslėpto skausmo kamuojamas. Sunkiai klestelėjo į kėdę, užsimerkė ir tylėjo. „ Išvirsiu liepukų arbatos, matau sušalęs“, – nutraukė tylą. „ Išvirk, atsigausiu“, – pritarė jis. Paruošusi stalą, paragino kaimyną užkąsti, bet jis papurtė galvą ir tepagėrė arbatos. Paskui praskleidė ryšulį ir pradėjo krauti ant stalo lauktuves. „ Buvau kalnelyje, paskaistinau angelus, nudažiau vartus ir sutepiau, kad negirždėtų. O čia štai padariau žibintėlius žvakėms, kad neprilytų“, – kalbėjo Marčius, o jai šiurpulys perėjo viduje. „ Ir man uždegsi žvakelę, Onute, nebūtinai kalnelyje, pažadi?“ –nusijuokė Marčius, kažkaip nelinksmai. Ji linktelėjo, bet bloga nuojauta neapleido. „ Gal greitukę iškviesti? Atrodai…“. „Metai lenkia prie žemės, eisiu pažvejoti, atsigausiu prie vandens. Na, sudie, kaimyne.“ Taip ir rado sukniubusį prie upės. O neužilgo paskui Marčių iškeliavo ir Marytė. Dievas buvo jai gailestingas: užmigo ir neprabudo. Staselis, likus jai vienai kaime, gražiuoju prašė eiti pas jį gyventi. Ji išsiderėjo: pabus kaime iki kalėdų, susitvarkys savo negudrius reikalus ir kraustysis miestan.

Ona išsivirė čiobrelių arbatos ir gerdama ėmė svarstyti, kaip pasieks kalnelį. Gal iš miesto išsikviesti taksi? Sūnus buvo surašęs reikalingus numerius bei padovanojęs gerą telefoną. Jai siekiant užrašinės prisiminė Marčiaus žodžius: „uždegsi žvakelę, nebūtinai kalnelyje, pažadi?“. Gi vėlės grįžta į namus, šildosi, – prisiminė senai skaitytą knygelę. „ Uždegsiu žvakes kur gyveno, kur vargo, kur mylėjo, verkė, džiaugėsi ar liūdėjo.“ Ona patalpino žvakes į Marčiaus žibintėlius, pasiėmė degtukus ir išėjo. Prie Adomaičių sodybos augo didžiausia kaimo liepa, prie jos ir užgeso šeimininkės gyvenimas. Ona prie medžio uždegė žvakę, sukalbėjo poterėlį ir nuskubėjo toliau. Pagerbė dar šešis liepiškius ir pasijuto labai pavargusi, širdis mušė be pertrūkio, pradėjo trūkti oro, tad nuskubėjo į Marčiaus sodybą. Stumtelėjo duris, neužrakintos, nusistebėjo pamačiusi ant suoliuko padėtą spyną ir įėjo į vidų. Nuo lubų nusileidęs voratinklis minkštai nuslydo Onos veidu ir ji net nusipurtė. Apsidairė. Kambaryje tvyrojo džiūstančio medžio kvapas, atrodė tuoj pasirodys Marčius ir paklaus kuo gali padėti. Laukė, nors puikiai suprato, kad nesulauks. Atsidususi uždegė žvakę, pastatė ant stalo, pasimeldusi ištarė: „Kaip sakei, Marčeli, taip padariau, ilsėkis“, – uždarė duris, užkabino spyną ir nuskubėjo pas Marytę. Bedegant jai žvakutę, pajuto, kad Marytė stovi šalia ir šypsosi sakydama: „Laukiau kada ateisi ir atėjai“. Ona iš paskutiniųjų sulaikė beišsprūstančią širdį, uždegė žvakę ir nuskrido tarsi paukštis, stebėdamąsi, kad neturi sparnų, o skrenda…

Vėlinių vakarą Liepų kaime tarsi žaltvykslės, klaidžiojo žvakių liepsnelės , tik pas našlę Oną buvo tamsu.

ATSARGINIAI SAUGOS DIRŽAI

Humoreska

Su vyru ruošiamės į kelionę. Metusi žvilgsnį, išvydau, jog mano inžinierius į kelnių juosmenį veria diržą. Supykau:

– Kiek kartų sakiau, kad diržas sutrikdo vidaus organų kraujotaką ,o tai turi neigiamą įtaką širdžiai, galutinis rezultatas – infarktas. Vyrams gydytojai turėtų petnešas, o ne generinius vaistus rekomenduoti, tada ir statistika pagerėtų.

– Pamiršk savo profesiją.

– Negaliu. Medicina – mano didžioji meilė.

– O aš galvojau, kad tai aš – tavo didžioji meilė.

Vyro ranka stabtelėjo, bet ir vėl tęsė pradėtą darbą.

– Kuo tau neįtinka petnešos?

– Į teatrą su petnešom. Ko tu neavi kroksų?

Supratusi, kad vyras atsikėlęs ne ta koja, mostelėjau ranka, na ir tesijuosia tą odinį žaltį. Išskubėjome.

Transporto priemonė, turėjus mus nugabenti į šiaurės Lietuvos sostinę( ten laukė nuostabus įvykis – spektaklis), nekėlė susižavėjimo. „Pagal Jurgį ir kepurė“, – kolektyviai atsiduso visa senjorų grupė. Autobuso vidus buvo ne ką šaunesnis už išorę, o vairuotojas tiko į anūkus.

– Ponai pensininkai…ar kaip ten jus vadina…a… senjorai, svarbiausia: atsisėdę užsisekite saugos diržus, nes baudą mokėsite jūs, avarijos atveju nekelkite panikos, o man neuždavinėkite klausimų, nes šio autobuso vairuotojas susirgo, todėl pasamdė mane.

Čia mūsų vadovė senjorė Marytė sušuko:

– O ar turite plaktuką?

– Plaktuką? – apstulbo jaunasis vairuotojas, – ką veiksite su plaktuku?

– Kuo išdaušime stiklą avarijos atveju?

– Aš turiu du plaktukus, mėsai mušti muštuvėlį ir net nedidelį ledkirtį, – pasigyrė triskart našlys Vincas.

– Tada užteks, – nusprendė vadovė ir paragino, – užsisekite saugos diržus ir pirmyn.

Vairuotojas kad jau trūktelėjo, jog mano sėdynėje dirbantis saugos diržas taip ir liko saujoje. Kumštelėjau vyrą. Šis mostelėjo ranka ir ėmė snausti. Po valandos pusė senjorų ėmė užkandžiauti, keletas žiūrėjo pro langą, likusieji miegojo, tik staiga Vincas sušuko:

– Pasiruoškite, tikrina ar visi prisisegę saugos diržus.

Miegą bei apatiją pakeitė šurmulys, o aš tirpau baimėje lyg cukrus karštam vandeny, kas dabar bus? Nesugalvodama nieko geresnio įbrukau vyrui į ranką nutrūkusį diržą, sušnabždėdama: gelbėk. Mano inžinierius pradėjo veikti: iš kelnių juosmens išvėrė diržą ir juo prifiksavo mane. Laukėme. Tikrintojai įlipo neskubėdami, pasisveikino ir pradėjo savo darbą. Vienas jų tikrino labai sąžiningai. Priartėjo.

– Čia dabar kas? – pamatę mane prifiksuotą kelnių diržu, paklausė

– Tai mano žmona, – atsakė inžinierius.

– Aš apie diržą, – patikslino.

– Tai mano diržas, o savąjį, prašau, pasiimkit, – ištiesė kontrolieriui.

– Bet kaip gudriai sugalvojot, – nustebęs ištiesė ranką, kluptelėjo ir neatsargiai palietė mano koją virš kelėno.

– Nepriekabiaukit, kaip jūs drįstat…- kiek per garsiai sušukau.

– Nepykit, ponia, aš netyčia, – ir nemandagiai įgėlė, – rudeninės rūtos nejaudina.

Jo replika įžeidė kiekvieną senjorę atskirai ir kartu bendrai paėmus. Širšių lizdas sujudo. Man į pagalbą jau tiesėsi rankos: viena laikė plaktuką, antra -muštuvėlį, trečia- ledkirtį. Paraudęs kontrolierius, murmėdamas atsiprašymus, spruko iš autobuso. Kelionė tesėsi. Aš mąsčiau, kokie geri kolegos senjorai ir kiek daug gali diržas, kada jis atsiduria tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir svarbiausia: tikro vyro kelnėse.

AFRIKOS MUSĖ

Beveik humoreska

Stoties vidus nustebino švara, patogiais suolais ir net kavos aparatu. Buvau vienintelė traukinio laukianti keleivė. Patogiai klestelėjau ant medinio suolo, šalia pasistačiau kelionmaišį ir atsidususi ėmiau raustis prabėgusios dienos įvykiuose. „ Į kelionę nerekomenduojama vykti penktadienį“, – prisiminiau rytietišką patarlę. Šiandien penktadienis, ir iš trijulės į kelionę vykstu viena, nes likus keletui valandų iki išvykimo paskambino Rimas, turėjęs mus nuvežti iki uostamiesčio( vėliau turėjome tęsti kelionę į Skandinaviją), ir pranešė, kad sveikata jam neleidžia išvykti. „ Beje, – pridūrė užsikirsdamas, – man paskambino Aistė ir taip pat pranešė, kad nesveikuoja ir į kelionę nevyks“. Buvau tokia priblokšta, kad nepalinkėjau jiems greičiau pasveikti. Kur du, trečias nereikalingas. Laikas bėgo ir reikėjo galvoti kaip pasiekti tolimą miestą. Nutariau važiuoti traukiniu. Taip ir atsidūriau stoties laukimo salėje.

„Neblogai būtų koks pašnekovas“, – spėjau pagalvoti, kai ir atsidarė durys ir į salę įžengė šiek tiek apmusijęs vyriokas. Kaip ir priklausė karštą vakarą jį gelbėjo litrinis bambalis alaus. Vyriokas klestelėjo prieš mane ir pasekęs priekaištingą žvilgsnį, paaiškino: „ Nealkoholinis, sergu dehidracija su nemigos elementais“. Gūžtelėjau pečiais, o jis išgėręs gerą dozę, pradėjo tyrinėti mano kelionmaišį. Jo dėmesį patraukė užrašas „Afrika“, nupieštas liūtas, palmės ir smėlio jūra. Nusviedęs šalin nemigą, prišoko prie manęs ir paklausė:

– Jūs keliaujate į Afriką?

Papurčiau galvą. Jo veide išvydusi nusivylimą paaiškinau:

– Vykstu į šiaurę. O Afrikoje jau buvau.

Pašnekovas atgijo. Nepatikėsit, bet jį iš ties domino karštasis žemynas, todėl užmėtė mane klausimais:

– Ar labai karšta Afrikoje? Kiek liūtų matėt? Ką gėrėte Sakaros dykumoje? Vandenį? Iš kur dykumoje vanduo? Kiek kainuoja kupranugaris? Ar ten auga baobalai? O leopardai jūsų neužpuolė?

Jo akys degė lyg liūto, pamačiusio grobį. Buvau gyva tos pasakų šalies liudytoja.

Bandžiau jo nenuvilti. Liūtą ir leopardą mačiau zoologijos sode, bet pasakiau, kad taip, ten Afrikoje jų dar yra.

Kupranugariai kainuoja brangiai, tad jais teko tik pajodinėti. Dykuma turi savotiško žavesio, miegojome toje smėlio dykynėje, bet niekur nėra geriau kaip savo šalelėje. Baobabai?…Gal matėm, o gal tai buvo duonmedžiai? Na, kaip atskirsi žiemą vyšnią nuo trešnės, taip ir tie medžiai.

Vyriokas susimąstė. Tačiau neilgam. Paklausė nei į tvorą, nei į mietą:

– Kaip vadinasi jūsų vyro mamos sesuo?

– Aš neturiu vyro.

– Na, jūsų mamos sesuo?

– Teta.

– O familiariau..

Išvardinau, ką prisiminiau giminės grandinėje: moša, svočia, dieveris, kūma arba podė, bet jis purtė galvą.

– O tie, tie skraidantys padarai, pas mus jiems per šalta.

– Skėriai?

– Skėriai negelia. Pasigirdo keleivinio traukinio dundesys. Pakilau nuo suolo. Tik staiga jis sušuko:

– Prisiminiau….Palaukit.

Sustojau tarpduryje.

– O musės ciocės jums neteko sutikti? Ar ji jums neįgėlė?

Papurčiau galvą ir nuskubėjau į peroną. Kaip gerai, kad keliauju į šiaurę. Ten musėms ciocėm per šalta, nors šios vasaros termometro stulpelis grėsmingai kyla aukštyn.

NORIU PASIKEISTI GALVĄ

Humoreska

Patyrusi, kad man „nedametė “pensijos, susinervinau. To pasekoje pradėjo skaudėti galva. Iš patirties žinojau, kad nei vaistai, nei joga nepadės, nes ši nemaloni būsena persekioja mane visą gyvenimą. Pradėjau ieškoti pagalbos: kreipiausi į radinių biurą. Mano prašymas pasikeisti galvą išgąsdino biuro direktorių, bet paprašiau nekviesti apsaugos ir išklausyti mano gyvenimo istoriją. Sutiko ir aš pradėjau: „Darželyje išbarta auklytės ir pastatyta į kampą(parodžiau liežuvį mušeikai Ryčiui), susinervinau ir pajutau skaudant galvytę. Vėliau, pykstantis tėvams, galvą gėlė netgi stipriau. O jau jaunystėje ją skaudėjo be paliovos – lošiau pagrindinį gyvenimo prizą: sutuoktinį, o tų laimingų bilietų…Vaikai ne tik meilė, bet ir galvos skausmas. Darbe viršininkas – tikriausias žvėris. Ir taip metai po metų“.

Biuro direktorius uždavė paprastą klausimą:

– Bet kodėl kreipiatės pas mus? Čia patenka piliečių pamiršti arba pamęsti daiktai ir t.t.

– Dažnai girdžiu: jis pametė dėl jos galvą ar atvirkščiai ji pametė, tai ir pagalvojau gal rasiu pas jus. Medicina šiandien pasiekė tokių laimėjimų, kad keičia širdį, kepenis, inkstus…

– Iš Jūsų pasakojimo supratau, kad atsiradus tam tikrai neigiamai gyvenimo aplinkybei, nesutariate su galva. Bet moterišką loteriją pergyvenote? Taip. Vaikai savarankiški? Puiku. Sveikata nešlubuoja? Ne? Tai kas tada?

„ Jam psichologu reikia dirbti, o ne radinių biuro direktoriumi“, – pagalvojau, bet garsiai nepasakiau.

– O Jūsų žmona ar nesiskundžia galvos skausmais, – pasmalsavau.

– Pasitaiko, – sąžiningai prisipažino.

– Ir? – ištempiau ausis.

– Priklijuoju ant kaktos banknotą ir galvos skausmas stebuklingai praeina, – ir pridūrė, – paprastai tai būna atlyginimo dieną.

Mūsų pokalbį nutraukė mergina užverktų veidu, ieškanti savo asmenybės, o tiksliau dokumentų, kurie buvo rankinėje, kurią ji pamiršo parke ,kurio pavadinimo ji neatmena nes … buvo su draugu, su kuriuo susipažino prieš valandą, o parkai visi panašūs. Rankinėje dar buvo raktai, piniginė su turiniu, užrašinė, kosmetinė ir daug kitų, tik moteriai reikalingų daikčiukų.

Palikau radinių biurą supratusi, kad nereikia man svetimos galvos, nes jeigu pamirštų – tai pirštines, bet jau rankinės su visu turiniu, tai jau ne. Ir įdomu kokio nominalo banknotą jis klijuoja žmonai ant kaktos?

Ar šis straipsnis buvo naudingas?
Išreikškite savo nuomonę ir taip padėkite mums tobulėti!
Patiko
Nepatiko