,

Lietuviškos pirties mėgėjams

Lietuviams pirtis yra ne ką mažiau šventas reikalas nei suomiams. O ką jau kalbėti apie Lietuvos pirčių įvairovę! Pirtis piramidė, pirtis jurta, pirtis medyje, gelbėtojų stotyje, kapsulėje, malūne, pirtis iš veltinio ar pirtis iš gintaro, apeiginė, indėniška pirtis bei dvaro pirtis – visa tai galima rasti mūsų šalyje.

„Keliauk Lietuvoje“ komanda pristato įdomiausių šalies pirčių, dėl kurių verta net ir darganiausią dieną pakilti nuo sofos, žemėlapį.

„Gero garo žemėlapį jau galėjo gyvai pamatyti mūsų stendo parodoje „Adventur 2020“ lankytojai. Pirtis tapo viena iš pažintinio tako per keturias gamtos stichijas stotelių. Tikimės, kad atsiras keliautojų, kurie priims iššūkį pasiperti trisdešimtyje žemėlapyje sužymėtų ir aprašytų pirčių“, – pasakoja „Keliauk Lietuvoje“ produktų ir rinkodaros skyriaus vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė. – Nors konkrečiai šis žemėlapis yra skirtas lietuviams, svarbu nepamiršti, kad pirtis yra svarbi mūsų paveldo dalis, kuria norisi dalintis su visu pasauliu. Lietuviškos pirties malonumai yra dažnai išbandomi svečių iš Vakarų Europos, Japonijos ir kitų šalių.“

Pirčių žemėlapio turinį planuojama adaptuoti ir užsienio auditorijoms.

Į Gero garo žemėlapį patekusios pirtys suskirstytos į kelias kategorijas: tradicines, egzotiškas, viešąsias bei pirtis netikėtose vietose. Pirčių geografija apima visą šalį – nuo Druskininkų Karolio Dineikos sveikatingumo parko iki Ilzenbergo dvaro pirties.

Pirtis Lietuvoje turi ne tik begalę mėgėjų, bet ir būrį pasišventusių profesionalų. Šalyje vyko ir Tarptautinis vanojimo čempionatas, ir Tarptautinė vanojimo konferencija, ir Tarptautinis pirties kongresas, o Lietuviškos pirties bičiulių draugija kasmet jau daugiau nei dešimtmetį organizuoja Pirties dieną. Šiais metais pastarųjų bus net dvi – birželio 13 d. Sariuose (Švenčionių r.), ir birželio 20 d. Trakuose.

O kokia gi yra tikroji lietuviška pirtis? Pasak Profesionalių pirtininkų asociacijos valdybos pirmininko, pirtininko-masažuotojo Arido Pabedinsko, tai garinė pirtis, kurios išskirtinumas yra gausus įvairių vaistažolinių augalų naudojimas.

Tradicinė lietuviška pirtis nėra labai karšta (temperatūra retai kyla virš 60 laipsnių), bet gana drėgna. Joje naudojamas garas, gaunamas ant įkaitusių malkomis kuriamos krosnelės akmenų pilant vandenį. Tradiciškai pirtyje dažniausiai praleidžiama nei daug, nei mažai – apie 4 valandas. Buvimas garinėje pirtyje (dar vadinamas užėjimu) kaitaliojamas su poilsiu priepirtyje ar lauke, maudynėmis vandens telkinyje. Labiausiai įprastas yra keturių užėjimų pirties procesas, kurį sudaro pirmojo garo ritualas, šveitimasis, vanojimasis, pirties uždarymas.

Ypatinga lietuviškos pirties procedūra – kūno vanojimas beržinėmis, ąžuolinėmis bei kitų medžių vantomis. Pirties dalyviai vanojasi patys, vanoja vieni kitus arba tai daro pirtininkas. Be šios procedūros populiarus kūno trynimas druska, maltais kaštonais, moliu, medumi, kitomis natūraliomis priemonėmis.

Beje, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos narė Ramunė Žukauskienė akcentuoja, kad pirtį labai svarbu atsieti nuo balių. Dėl jų sovietmečiu lietuviškų pirčių kultūra buvo sugriauta ir diskredituota. Tinkamiausias pirties gėrimas yra iš mėtų, čiobrelių, raudonėlių, gauromečio bei kitų žolynų ruošiama arbata – būtent jis siūlomas sveikų pirčių klientams, vadinamiems pirčiuoliais.