Kaip įveikti stresą ir atrasti ramybę?

„Šalyse, kuriose gyvuoja demokratija, kuriose galime laisvai judėti, kada panorėję susitikti su mylimais žmonėmis, kasdienis gyvenimas yra malonus, bet mes negebėjome to suvokti… Dabar įgysime išminties – kad ir kalte įkaltos!“ – sako žinomas prancūzų psichiatras Christophe‘as André, kurio knyga „Vidinis gyvenimas“ ką tik pasirodė lietuviškai. Iš prancūzų kalbos ją vertė Lina Perkauskytė.

Naujausia knyga „Vidinis gyvenimas“ – kaip niekada aktuali šiandien, kai įprastos gyvenimo normos sugriuvo. Pasak psichiatro, tai laikas suprasti, kad visas mūsų gerbūvis nėra amžina duotybė. Tai laikas sustoti ir atsigręžti į save. Naujausioje knygoje – 40 tekstų, padedančių įveikti stresą ir atskleisti bei puoselėti vidinį gyvenimą. Skaitykite lėtai, įdėmiai, vieną tekstą per dieną ir leiskite jam skleistis, nes vidinis gyvenimas yra tylus ir apima visa tai, kas ne išsyk patraukia mūsų dėmesį. Svarbūs dalykai neretai vyksta paslapčia ir nebyliai.

Psichiatro Ch. André specializacija – depresijos ir nerimo sutrikimai. Jis parašė daug knygų apie savivertę, pasitikėjimą savimi, laimę. Lietuvos skaitytojams autorius puikiai pažįstamas iš knygų „Trijų minučių meditacija“, „Netobuli, laisvi ir laimingi“, „Tik nepamiršk būti laimingas“. Kaip įveikti stresą ir atrasti ramybę? Apie tai – pokalbis su Ch. André.

Ne kartą rašėte, kad žmonės menkai rūpinasi savo vidiniu pasauliu. Ar koronaviruso krizė gali mus pakeisti?

Christophe Andre

Christophe Andre. Asmeninio archyvo foto

Gyvename suišorinimo visuomenėje, kurioje gyvuoja požiūris, kad mūsų kančių priežastys glūdi už mūsų pačių ribų: kalti tėvai, praeitis, vyriausybė. Kiti. Sprendimo, kaip tų kančių atsikratyti, taip pat ieškome išorėje. Pavyzdžiui, norėdami pasijusti geriau, einame apsipirkti. Nesinaudojame savo vidiniais ir apskritai nematerialiais ištekliais: socialiniais ryšiais, gamta, kontempliacija.

Dabartinė krizė atveria galimybę atkurti pusiausvyrą. Kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų. Be to, pozityviosios psichologijos atstovai kalba apie hedonistinį pripratimą. Šiuo terminu įvardijamas reiškinys, kai prie teigiamų dalykų greitai įprantama ir dažnai jie išvis pamirštami. Kokia laimė praustis po šiltu dušu… Bet tai suvokiame tik sugedus vandens šildytuvui. Neabejoju, kad dabartinė krizė paskatins teigiamus pokyčius. Šalyse, kuriose gyvuoja demokratija, kuriose galime laisvai judėti, kada panorėję susitikti su mylimais žmonėmis, kasdienis gyvenimas yra malonus, bet mes negebėjome to suvokti… Dabar įgysime išminties – kad ir kalte įkaltos!

Atkreipiate dėmesį į grėsmę, kurią kelia mūsų dvasios suišorinimas. Ką turite omenyje?

Visuomenė mus skatina gyventi išorėje, visą laiką skirti veiklai ir pramogoms. Kas šiandien skiria laiko savistabai? Kas stengiasi save suprasti ir įsiklausyti į save? Man, psichoterapeutui, kartais atrodo, kad vienintelis metas, kai mano pacientai mąsto apie save, – tai konsultacija, vykstanti kartą per savaitę ar per mėnesį. Taip jau yra – su savimi susitinkame retai. Negi galima tikėtis, kad pavyks būti laimingiems ir įžvalgiems nepažįstant savęs, nejaučiant ryšio su savimi?

Knygoje siūlote 40 užsiėmimų, padedančių atsigręžti į vidinį gyvenimą. Kada suvokėte, kad vidinis gyvenimas – nepaprastai turtingas?

Esu introvertas, tad vidinis gyvenimas man visada buvo ir priebėga, ir įkvėpimo šaltinis. Smarkiai patobulėjau atradęs meditaciją. Tai viena pagrindinių prieigų, leidžiančių kasdien reguliariai pasinerti į vidinį gyvenimą.

Kas dar atveria kelią į vidinį gyvenimą?

Pirma prieiga – pasiryžimas tyrinėti savo paties vidinį gyvenimą. Tai daroma stebint save, rašant dienoraštį arba atliekant vadinamąją sąžinės sąskaitą – apmąstant vidinį gyvenimą per savo idealų prizmę. Antras kelias – dėmesingiau patirti visas gyvenimo akimirkas: kai klausomės muzikos, skaitome, kalbamės su draugu. Trumpai stabtelėkime ir stebėkime, kokių atgarsių mumyse sukelia tai, ką dabar išgyvename. Galiausiai yra trečia prieiga – susidūrimas su didžiaisiais gyvenimo įvykiais. Pavyzdžiui, netekę draugo apmąstysime, kokie buvo mūsų santykiai. Iš tokių akimirkų susideda kiekvieno žmogaus gyvenimas.

Ar siekdami pažinti save nerizikuojame užsisklęsti?

Taip, įmanoma perlenkti lazdą. Jei vidiniam gyvenimui skiriama pernelyg daug dėmesio, jis gali tapti spąstais. Dėl to svarbu pasinerti į jį keletą kartų per dieną, bet ne tūnoti nuolatos. Mąstyti apie save, savo poreikius ir asmenybę nesiimant veiklos, negrįžtant prie išorinio gyvenimo gali būti pavojinga. Kaip tik taip elgiasi depresija sergantys ligoniai: jie skendi vidiniame gyvenime. Psichologinių kančių kamuojami žmonės pasižymi specifiniu vidiniu gyvenimu: jie nuolat gromuliuoja mintis ir tampa jų belaisviais. Knygoje kalbu apie teigiamą vidinį gyvenimą – tokį, kokį reikia puoselėti, kad gerai jaustumeisi.

Kodėl dažniausiai savistaba užsiimame tik tada, kai jaučiamės blogai?

Tai didelė mįslė. Šiandien vis daugiau žmonių supranta, kokia svarbi prevencija. Visuomenė ima suvokti, kad būtina saugoti sveikatą, rūpintis savimi, mankštintis, subalansuotai maitintis, puoselėti sveikus santykius, medituoti ir kasdien pasilepinti mažais malonumais. Mūsų gyvenimo sąlygos pagerėjo, gyvename ilgiau, todėl aiškiau matyti, kaip smarkiai žmonės, visą gyvenimą rūpinęsi savimi, skiriasi nuo tų, kurie to nedarė.

Iš 40 knygoje minimų užsiėmimų, kai kurie pralinksmino arba patraukė dėmesį. Lengvas svaigulys – jį apibūdinate kaip chemiškai modifikuotą vidinį gyvenimą. Ar šią patirtį galima išgyventi su draugais gurkšnojant aperityvą, ar būtinai reikia būti vienam?

Galimi abu variantai. Net ir bendraujant su draugais galima kelias minutes susitelkti į save ir mėgautis tiek jų draugija, tiek alkoholio poveikiu. Toli gražu nesiekiu liaupsinti alkoholio, tik raginu stebėti, kaip jis mus nuramina, sukelia lengvą euforiją. Apima ramybė, rūpesčiai nutolsta ir pasidaro nebe tokie svarbūs, tampame jautresni, draugiškesni pasauliui, nubunda broliški jausmai. Taip pat skatinu pamąstyti – gal įstengtume tokią būseną pasiekti ir nevartodami svaiginamųjų medžiagų?

Knygoje „Vidinis gyvenimas“ daug kalbate apie meditaciją. Kodėl ją gaubia mistikos šydas?

Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija – tikras perversmas kontempliacinių praktikų srityje. Iki šiol meditacija priklausė religinei, dvasinei sferai. Pastaruoju metu buvo sukurta labai paprastų, pasauliečiams skirtų meditacijos metodų – jų nauda sveikatai įrodyta moksliškai. Dėmesingo įsisąmoninimo meditacija labai paprasta. Keletą kartų per dieną turime susitelkti į dabarties akimirką ir stebėti, ką išgyvename, nesistengdami nieko pakeisti.

Ką patartumėte tiems, kurie nori pradėti medituoti?

Medituoti reikia mokytis, improvizuoti negalima. Kai psichologinė būklė itin prasta, norėtųsi medituoti, tačiau tuomet tai neįmanoma. Apskritai visą dieną mūsų dėmesį būna prikaustę darbai ir pramogos. Meditacija verčia sulėtinti bėgimą ir susitelkti į dabarties akimirką. Atlikite tokį pratimą: patogiai įsitaisykite tiesia nugara ir nuleistais pečiais, galite užsimerkti. Stebėkite, kas vyksta jumyse – kaip kvėpuojate, kokios mintys plaukia. Meditacija – ne mąstymas užsimerkus, o kylančių minčių ir pojūčių stebėjimas.

Ar meditacija gali sumažinti mirties baimę?

Šiam klausimui mūsų visuomenėje skiriama per mažai dėmesio. Savaime suprantama, mintis apie mirtį nieko nedžiugina, išskyrus tuos, kurie labai smarkiai kenčia. Bet kurioje situacijoje – mirus artimajam ar sunkiai susirgus – visi esame bejėgiai prieš mirtį. Senstant normalu apie tai mąstyti. Šis klausimas neišvengiamas. Meditacija padeda suvokti, kad, kol esame gyvi, svarbu džiaugtis viskuo, ką mums tenka išgyventi.

Malda – ją rekomenduojate ir tikintiems, ir netikintiems žmonėms. Kuo paaiškintumėte šį vidinio susitelkimo poreikį?

Iš tiesų kiekviena malda prasideda nuo susitelkimo. Tačiau malda – ne vien tai. Net ir pasaulietinė malda yra tikėjimo aktas, mokymasis pasitikėti nebūnant užtikrintam. Poreikį melstis žmonės pajunta tada, kai nebesusidoroja su gyvenimo įvykiais, kai juos užplūsta laimė arba neviltis. Tuomet savo viltis, baimę, padėką siunčiame mus pranokstančiai būtybei, neturėdami įrodymų, kad kas nors mus girdi ir tuo labiau, kad gausime kokį nors atsakymą. Tai vaikiška ir nuostabu. Kaip subtiliai pažymi Claude’as Nougaro dainoje Angelo plunksna: „Tikėjimas gražesnis už Dievą.“

Ką pats praktikuojate kasdieniame gyvenime?

Daug ką: kelių į vidinį gyvenimą išties nemažai! Gal net per daug? Žmona ir dukterys kartais dėl to priekaištauja, jos mano, kad turėčiau daugiau bendrauti. Rašau dienoraštį, kuriame fiksuoju mane sujaudinusias gyvenimo akimirkas ir mintis apie jas. Kiekvieną rytą 20 minučių medituoju, neretai ir po kelias minutes keletą kartų per dieną. Kai jaučiu, kad nebesusidoroju su gyvenimo įvykiais, meldžiuosi.

Parengta pagal pleinevie.fr, lepoint.fr, leprescripteur.prescriptionlab.com. Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė

Išgyvenkite kitų gyvenimą

Knygos „Vidinis gyvenimas“ ištrauka

„Skaitymas, ypač romanų arba eilėraščių, – tai potyris, leidžiantis mums pasinaudoti kito žmogaus patirtimi, pažinti jo vidinį gyvenimą ir taip praturtinti, nušviesti arba sukrėsti savąjį“, – knygoje „Vidinis gyvenimas“ rašo psichiatras Chritophe‘as André. Tiesa, remdamasis tyrimais jis teigia, kad išgyventi kitų gyvenimą lengviau skaitant vadinamuosius klasikinius kūrinius. Kodėl?

Naujausioje knygoje psichiatras kviečia atrasti skaitymą kaip būdą pažinti savo vidinį gyvenimą. Autorius pateikia 40 tekstų, padedančių atskleisti ir puoselėti vidinį gyvenimą. Tai paprasti ir praktiški patarimai. Skaitykite lėtai, įdėmiai, vieną tekstą per dieną ir leiskite jam skleistis, nes vidinis gyvenimas yra tylus ir apima visa tai, kas ne išsyk patraukia mūsų dėmesį. Svarbūs dalykai neretai vyksta paslapčia ir nebyliai.

***

Skaitymas, ypač romanų arba eilėraščių, – tai potyris, leidžiantis mums pasinaudoti kito žmogaus patirtimi, pažinti jo vidinį gyvenimą ir taip praturtinti, nušviesti arba sukrėsti savąjį. Be to, skaitydami užsiimame psichologija! „Visur, kur tik ėjau, pirma manęs jau buvo apsilankęs koks nors poetas“, – rašė Sigmundas Freudas, norėdamas pabrėžti, kad psichologijos mokslas neretai tik patvirtina (arba kartais paneigia) rašytojų įžvalgas ir mintis.

Nemažai tyrimų parodė, kad skaitant grožinę literatūrą didėja empatija ir gebėjimas suprasti kitą žmogų, – tie, kas skaito tik negrožinius kūrinius arba apskritai nieko neskaito, tokio poveikio nepatiria. Susitapatindami su veikėjais, turėdami galimybę suprasti jų požiūrį į pasaulį ir į žmones, smarkiai praturtiname savo pačių gyvenimo patirtį.

Išgyvenkime kitų gyvenimą

Iš atliktų tyrimų atrodo, kad išgyventi kitų gyvenimą lengviau skaitant vadinamuosius klasikinius kūrinius, o ne „plačiajai visuomenei“ skirtus veikalus: turbūt taip yra dėl to, kad klasikais tapę autoriai gilinasi į pačius subtiliausius psichologinius reiškinius. Be to, didieji rašytojai dažnai siekia ne įtikti skaitytojui ar palengvinti jam gyvenimą, o kuo tiksliau aprašyti tai, ką jie stebi ir jaučia, – kad ir kokie sudėtingi būtų minčių bei emocijų mechanizmai. André Pieyre’as de Mandiargues’as taip atsiliepė apie Marcelį Proustą: „Jo kūryba vilioja nelyginant atverta kaukolė, kurioje it kokiame psichikos planetariume galime matyti judančias mintis.“

Skaitymas teikia ne tik peno mūsų vidiniam gyvenimui, bet ir daug džiaugsmo: būname patenkinti aptikę ką nors pažįstamo arba kam nors paaiškėjus (kai perskaitome sklandžiai išdėstytas įžvalgas, kurias ir patys turėjome, bet mintyse nebuvome aiškiai suformulavę); džiaugiamės atradę ką nors nauja (kai stebėdamiesi susipažįstame su visai kitokiu požiūriu nei mūsų); mėgaujamės bendryste (supratę, kad kai kurie mūsų potyriai labai panašūs į autoriaus ar veikėjų išgyvenimus).

Skaitymas – tai susitikimas, o susitikimas gali įvykti pačiomis įvairiausiomis ir nenuspėjamomis sąlygomis. Todėl savo reikšmės nepraranda puikiosios „skaitytojų teisės“, kurias knygoje Kaip romanas gina Danielis Pennacas: teisė praleisti puslapius, teisė nebaigti skaityti, teisė skaityti bet ką ir t. t. Viskas tinka, jei tik skaitome nuoširdžiai, o žodžiai įsiskverbia mums į galvą ir ten ima gyventi savarankišką gyvenimą.

Padėjus knygą į šalį

Tiesą sakant, akimirka, kai knygą padedame į šalį, galbūt yra pati svarbiausia! Tuomet pradedame „įsisavinti“ tekstą. Mat skaitymas – tai penas mūsų protui ir sielai: mums tereikia pasimaitinti, o virškinimas vyksta savaime! Tada jau galime užsiimti kitokiais dalykais, kaip savo kūrinyje Žemiškieji skanėstai pabrėžia André Gide’as: „Tegul mano knyga tave išmoko labiau domėtis savimi negu ja, o paskui – labiau viskuo kitu negu savimi.“

Nei gilinimasis į savo pačių vidinį pasaulį, nei domėjimasis mėgstamų autorių vidiniu gyvenimu nėra savaiminis tikslas. Tai tik daug naudos teikiantys keliai, kuriais vaikštome tam, kad grįžtume į pasaulį stipriau jį mylėdami ir labiau juo žavėdamiesi…