Iš pirmų lūpų: senjorai apie karantiną

Nors karantino sąlygos jau švelnėja, vis dar netyla postringavimai, kaip svarbu apsaugoti senyvo amžiaus žmones. Tačiau pačių senjorų nuomonės šiuo klausimu gana kontraversiškos. Kol vieni saugosi, kiti prašo palikti juos ramybėje – jie patys galintys savimi pasirūpinti. Pabandykime išgirsti senjorų nuomonę: kas ir kodėl juos neramina šiuo laikotarpiu?

Ragina nediskriminuoti

„Nebekalbėkime apie senjorus kaip apie arklius, kuriuos reikia nušauti! Nebeskirstykite juos nuo visų kitų! Mes visi esame lygūs, jei bus skirta numirti, tai numirsim, kiek Dievas davė, tiek gyvensime“; „Padidintos rizikos asmenys – štai kaip mus vadina, net ne žmonės, o pilka statistika“; „Reikia mus į rezervatą suvaryt… kaip indėnus“, – tai tik kelios senjorų nuomonės, kurios atspindi šių dienų jų nuotaikas.

Karantino metu atsiskleidė vis didėjanti senjorų atskirtis ir baimė būti niekam nereikalingais, atstumtaisiais. Kol vienus žeidžia išskyrimas į „padidintos rizikos asmenų“ grupę, kiti sako, jog kliūva ne pats išsireiškimas, o požiūris – pasigenda žmogiškumo: „Kai ponas A. Veryga aiškina apie būsimą rūšiavimą – ką gydyti, o kam leisti mirti namie, kokiose kančiose, be pagalbos – niekam nerūpi. Dalis jaunimo irgi prie to prisideda, maždaug – seniai išmirs“, – skaudžiomis mintimis dalinosi senjorė. Aldona taip pat įskaudinta: „Atrodo, kad mus lygina su ŽIV nešiotojais! Senjorai geriau saugosi nei jaunimas“, – sako senyvo amžiaus moteris.

Nusivylimo neslėpė ir kita senjorė: „Mane tai žeidžia, ir labai atrodo, kad esi pasmerktas…. Ypač, kai sveikatos ministras pareiškė, dar karantino pradžioje, kad gali tekti rinktis ką gydyt, o ką ne. Tai man buvo toks stiprus smūgis, kad sunku apsakyt. Ir spaudimas, ir nervai, ir nusivylimas…“, – sielojosi moteris. Senjorė Irena taip pat pritarė: „Negalima žmonių skirstyti pagal bet kokius kriterijus, juk mes suaugę žmonės ir žinome, kaip savimi pasirūpinti, o, jei reikės pagalbos, tada paprašysime”. Senjorė Emilija klausia: „Kodėl mus senus taip nuvertina? Juk mes irgi esam žmonės! Norime džiaugtis gyvenimu!“.

Jai antrina ir pensininkė Jovita: „Tie draudimai, užmaskuoti rekomendacijomis, varo vyresnius žmones į neviltį. Bent aš jaučiuosi diskriminuojama, tiesiog ujama“, – guodėsi moteris.

„Pakilome į trečią lygį“

Visgi kai kurie senjorai išlieka pozityvūs ir į ministro A. Verygos rekomendacijas senjorams žiūri be pasipiktinimo: „Nervina ta erzelynė, nepasitenkinimas – kodėl mes, pagyvenę, pasidarėm tokie opūs? Rekomendavo sėdėt namuose, saugot save, neit į parduotuves, vengti kontaktų, kur jūs įžvelgiat diskriminaciją?! Niekas durų neužrakino, baudų už išėjimą į lauką neuždėjo, bet tai mūsų pačių labui. Visas pasaulis sukaustytas baimės, mirčių, karantino. Pagalvokim apie medikus, kurie dirba kasdieną, rizikuodami užsikrėsti, o mums tragedija, jeigu reikia kaukę užsidėti arba patariama nevaikščioti kasdien po parduotuves. Visą šį laiką laikiausi rekomendacijų ir laikysiuosi, mažiau dejuokim ir apsidairykim, kas pasaulyje dedasi“, – ragino senjorė.

Kita 69-erių senjorė taip pat sako nesusidūrusi su diskriminacija: „Namuose nesėdėjau – ir apsipirkinėjau, ir vaikščiojau, nes čia tik rekomendacija, o pasirinkimas mano. Išėjus įstatymui, kad jau galime dirbti, tačiau nerekomenduojama į darbą eiti nuo 60 m., aš pasirinkau į darbą eiti ir sėkmingai dirbu jau beveik mėnesį. Taip, kad baubukus čia labiau mato tie, kurie visą karantiną sėdėjo užsidarę, nes taip buvo pasirinkę“, – sako moteris, o senjorė Danguolė jai pritaria: „Nėra jokios diskriminacijos – noriu einu, noriu ne“.

Pozityviai atsiliepė ir dar keletas senjorių: „Visai nekreipiu dėmesio į tai, kas ką kalba. Žinau, kas esu, ką turiu ir ko noriu iš gyvenimo“; „Kiekvienas gyvensim tiek, kiek mums skirta ir nėra čia ko nervintis, trumpinti savo gyvenimą“; „Visai nekreipiu dėmesio. Nervinkis nesinervavęs, bet yra kaip yra – 60 su pliusu“; „Kaip jaučiausi anksčiau, taip jaučiuosi ir dabar“, – sako senjorai.

Senjorė Elena primena, kad senjorai – tai grupė, kuriai reikalingas didesnis dėmesys ir pagarba, tačiau priskyrimas „rizikingai amžiaus grupei“, jai neatrodo skaudus: „O manęs tai nei žeidžia, nei piktina. Gyvenu savo gyvenimą ir viskas, juk sakoma: kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, o štai Zita juokauja: „Nežeidžia – juk pakilom į trečią lygį“. Šmaikšti ir kita senjorė: „Dėl to neverta sau nervų gadinti. Džiaukimės kiekviena diena ir gyvenkime ilgai, jiems ant nervų. Jie neverti jūsų nervų, saugokit savo sveikatą“.

Iveta Leščinskaitė