Ir štai imk – nauja naujutėlaitė diena
Taip laukei tos dienos, kai žadintuvas, pamiršęs laiką, nebekels šeštą ryto, kai vienintelį per dieną, daugiau jau nebe, kavos puodelį gersi ne paknopstomis, o karališkai įsitaisiusi ir akimis ganydama rytą. Tą, kuris už lango, tą kuris tavo, ir ne tavo. Kai į valias galėsi plepėti telefonu su vaikystės dienų bičiule ir nebesuksi sau galvos, kaip tą pokalbį greičiau pabaigti… Laukei. Ir ji atėjo! Toji diena. Dabar atrodo, taip staigiai. Tik paukšt, ir viskas persimainė… Per vieną naktį. Atrodo, kažkoks stebukladarys, tau besapnuojant jūrą ir žvaigždėtą dangų, viską perdėliojo, perstumdė, iš naujo surikiavo. Ir štai imk – nauja naujutėlaitė diena.
Tik kažkoks ne visai toks tas naujumas. Viskas gerai, bet kažkaip nebe taip. Tu dar nežinai, nepatyrei, bet nuojauta kužda… Ir gal todėl truputį neramu. Laiptinėje sveikiniesi su kaimyne, ji atsako, nusišypso ir priduria: „Tai jau viskas!” Eini ir galvoju, kas viskas? Kitą dieną kaimynas iš penkto aukšto – o jūs dar vairuosit? Nesupranti klausimo. Kodėl turėtum nebevairuoti, jei pažymėjimas galioja dar dešimtį metų ir aikštelėje, parkuodama, niekam grėsmės nesukeli? Nueini pas šeimos gydytoją… ir… kai kurie tyrimai, buvę nemokami, sulaukus tam tikro amžiaus, jau nebepriklauso. Ką gali pagalvoti? Važiuoji į turistinę kelionę autobusu ir išgirsti beveik nelauktai: „Ko čia mes tų pensininkų laukti turime, sėdėtų sau prie radiatoriaus, keliauninkai atsirado…“
Bet… ai, pasigraudenimai čia mažiausiai reikalingi. Jie kaip tuščias žydėjimas – bevaisiai ir betiksliai. Laiko atgal nebeatsuksi. O jei ir atsuktum, ar tikrai gebėtum gyventi kitaip? Susikrauti rimtą brandos kapitalą? Bet kas tai yra, būtų jau visai kita ir visai ne plokščia tema. Man atrodo, nors galiu ir labai klysti, kad karta, atėjusi iš sovietmečio, savo senatvėje tikisi pagalbos, paguodos, paramos iš visur, ir… iš savo vaikų visų pirma… Ir tas tikėjimasis dažnai būna triukšmingas. Bet jie dėl to nekalti, o vaikai ar jaunesnioji karta, šito suprasti nepajėgia. Negali. Nenori. Įsileidžia į santykių aiškinimąsi kaip su kaimyne iš gretimos laiptinės. Gal ne visi. Bet daugelis. Vaikai net neįsivaizduoja, kaip galima tikėtis, kad jie sėdės mamos virtuvėje, klausysis besikartojančių jos prisiminimų ir dar dalyvaus pokalbyje… Nesąmonė, jie mano. O kas tuomet senatvėje yra sąmonė? Ar džiugus rytas, kada žinai, jog šiandien bus kitaip nei vakar? Ar žygis į parduotuvę per pusę miesto? Ar naujų kavos puodelių pirkimas, nors duktė tikrai pasakys, mama, kam tau jie? Pernykštėje užrašų knygutėje radau sentenciją: „Niekada nemokyk savo tėvų gyventi, net jeigu ir galvoji, kad žinai kaip. Jie visada liks vyresni.“ Ir komentaras, kad tai bene vienintelis būdas išvengti nesutarimų ir oriai lipdyti savo gyvenimą.
Labai dažnai, ieškodama keistų dalykų paaiškinimo, ieškau, ką apie tai yra rašęs ar sakęs Leonidas Donskis. Šviesiausias iš šviesiausių mano laiko mąstytojų. O jis yra rašęs taip: „Man jau daug metų akivaizdu, kad Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse. Skirtingai nei Italijoje ar Vengrijoje, pas mus retai išvysi vyresnio amžiaus vyrą, dirbantį padavėju restorane, – visi akimis ieško jaunų dailių merginų. Į pensiją išėję profesoriai, menininkai ir pedagogai Lietuvoje stulbinamai greitai dingsta iš kultūros lauko ir apskritai viešumos. Senatvė pas mus yra tapusi stigma. Jos gėdijamasi. Senatvė tau tarsi primena, kad laikas vėl tapti privačiu žmogumi – žmogumi tik sau, koks ir buvai iki visų savo kūrybinių ar tiesiog žmogiškų pasiekimų.“
Bet visi mes labai skirtingi, labai įvairūs. Net ir savo kelionėmis į senatvės tolius. Todėl labai reikėtų parašyti tekstų apie 121senatvę. Tikriausiai.
Zina Rimgailienė
