Atgaivinta Jolitos Garbulienės istorija: „Apsigyvenus šiuose namuose, daugiau neteko sapnuoti senelių“

Jau šešerius metus Švenčionių rajone, Seno Strūnaičio kaimo sodyboje, gyvenanti Jolitos ir Eriko Garbulių šeima pripažįsta – gyventi čia jiems tiesiog gera. Prieš aštuonerius metus po mokslų sugrįžus į savo gimtąjį Švenčionių miestą, tuomet dar būsima šeima svajojo įsigyti nuosavą namą, kuriame galėtų gyventi atskirai nuo tėvų, tačiau to padaryti neleido finansinės galimybės. „Švenčionių rajone mano šeima turėjo paveldėjusi senelių namą Seno Strūnaičio kaime. Tuščias ir nykus jis gyventojų laukė net penkerius metus. Visą tą laikotarpį labai dažnai sapnuodavau į Anapilį iškeliavusius senelius“, – pasakoja J.Garbulienė. Galiausiai, jauna pora nusprendė pabandyti šią vietą prikelti naujam gyvenimui ir užpildyti ją savo buvimu.

Namus kūrė taip, kad juose būtų patogu gyventi

„Pasitarę su savo tėvais, broliais, gavome pritarimą idėjai atgaivinti sodybą ir, galimai, joje apsigyventi. Mano antroji pusė – darbšti asmenybė, iš prigimties mėgo ir iki šiol mėgsta kurti įvairius dirbinius iš medžio. Tad nepastebimai visas laisvalaikis persikėlė į sodybą“, – sako J.Garbulienė.

Moteris pasakoja, kad pirmaisiais metais visi savaitgaliai ir darbo dienų vakarai buvo skirti senų pastatų, priestatų griovimo darbams, kuriuos nudirbti padėjo ir artimieji. „Nuo pat pradžių namus „lipdėme“ lėtai. Iš vienos pusės, tai lėmė finansai ir laiko stoka, iš kitos – noras viską sukurti savo rankomis. Daugiausiai įdirbio įdėjo vyras – jis planavo, kūrė, pirko, dirbo. Aš buvau ir iki šiol esu daugiau dekoratorė, užpildžiusi visus kampus smulkmenomis“, – sako J.Garbulienė.

Naujai įrengiant namus šeima labiausiai galvojo apie praktiškumą bei patogumą. Moteris prisipažįsta, kad dabar tokio sprendimo iš dalies gailisi, nes sodyboje liko mažai autentiškumo. „Šiuo klausimu buvo paskubėta. Turiu viziją sukurti kokią nors atskirą erdvę etno stiliumi. Turime paliktą svirną, galbūt dar kažkada jį atstatysime“, – ateities planais dalijasi J. Garbulienė. Būtent šiame, beveik šimto metų senumo, statinyje moteris svajoja  įsirengti savo dirbtuves, kuriose galėtų kartu su bendraminčiais kurti mielas namų puošybos detales.

Kai kuriuos daiktus pavyko išsaugoti

Vis dėlto, moteris teigia, kad namas anksčiau nebuvo ypatingai puoštas drožiniais ar raižytomis langinėmis, kurios būtų kūrusios didelį įspūdį. Ko gero, didžiausią etninės kultūros vertę turi senelių palikti daiktai bei baldai, kuriuos šeimai pavyko išsaugoti. „Turime stalą, kėdžių, skrynią, kuri vis dar laukia atkūrimo… Atsiradus daugiau laisvo laiko, manau, šie baldai kada nors atgims naujai“, – sako J. Garbulienė.

Kita vertus, sodyba netruko prisipildyti vyro rankų darbo kūriniais. Eriko sukurtas ir sodybą puošiantis vabzdžių viešbutis, avilys, lesykla, inkilai, indai bei lauko baldai – puikus pavyzdys, kaip sodybai žavesio, šilumos bei unikalumo gali suteikti naujų gyventojų idėjos, darniai apjungiančios sena ir nauja. Į šią veiklą mielai įsitraukia ir jų septynmetė dukra Augustė, kuri mėgsta kartu su tėčiu meistrauti jo dirbtuvėlėse. „Kai abu įžengia į sutvarkytus namus „pasipuošę“ pjuvenomis, kad ir kaip norėtųsi, pykti negaliu, nes žinau, kad daryti tai, kas patinka – nuostabu. Tyliai sutvarkau ir vėl laukiu, kada kartu meistraus“, – šypteli J. Garbulienė.

Tęsia iš senelių perimtas tradicijas

Moteris neslepia, kad pasirinkta vieta kelia nemažai sentimentų. „Nuo mažų dienų mane prižiūrėjo seneliai, vasaros atostogos taip pat praleistos tame pačiame kaime. Turėjau draugų ratą – su kai kuriais bendraujame iki šių dienų, nors dabar gyvename kelių šimtų kilometrų atstumu. Bene pusė kaimo keliukų ir takų išvaikščioti, žinomi, artimi ir brangūs“, – prisiminimais dalijasi ji.

„Abu seneliai buvo darbštūs žmonės, ypač – ūkyje ir buityje. Toje pačioje vietoje yra daržas, kuriame praleidžiu didžiąją laisvalaikio dalį. Taip pat, turime ir seną sodą, kurį tikimės išlaikyti kuo ilgiau. Esu mačiusi, kaip seneliai žiemai ruošdavo daržoves, tad kai ką dabar moku daryti ir pati. Labiausiai gailiuosi, kad nespėjau išmokti itin skanių spurgų recepto… Vis atidėliojau, o paskui jau buvo per vėlu“, – pasakoja moteris.

Iš savo senelių ji išmoko vertinti paprastus, kasdienius dalykus, jausti už juos dėkingumą. „Vieną nedidelę tradiciją jau perdaviau savo vyrui – grįžus iš pirties visai šeimynai privalu pasakyti „ačiū už pirtį“. Anksčiau niekas grįžęs į namus neįeidavo nepasakęs šių žodžių. Rodos, visiška smulkmena, tačiau kai žinai, iš kur atėjusi, ji įgauna prasmę“, – sako J. Garbulienė.

Moteris juokauja, kad didžiausias pasiekimas jai yra tai, kad apsigyvenus šiuose namuose daugiau niekada neteko sapnuoti savo senelių. „Matyt, pakvietė į namus, pamatė, kad niekas jų nesunaikino, o prikėlė antram ar net trečiam gyvenimui, ir „paleido“ gyventi mus pasitraukdami iš mano pasąmonės, ­– šypsosi Jolita. – Tai nėra prabangūs, šiuolaikiškai ir madingai įrengti namai, tačiau visą vertę kuria tai, kas yra išjausta mūsų šeimos viduje. Labai tikiuosi, kad pavyks tai perduoti ir ateities kartoms.”

Neturi minčių grįžti į didmiestį

Gyvenimas sodyboje, nuosavame name, sutuoktiniams reikalauja išties daug laiko ir pastangų. Moteris sako, kad reikia įdėti nemažai darbo, kad į kiemą užsukusiems svečiams būtų malonu užeiti ir nesinorėtų išeiti. Tačiau pripažįsta, kad rūpintis ūkiu ir buitimi jai patinka ir be to, bent jau kol kas, neįsivaizduotų savo kasdienybės. Šeima džiaugiasi, kad turi vietą, kurioje visada bus, kur save realizuoti.

„Kartais būna ir taip, kad abu su vyru dirbame skirtingus darbus skirtinguose kiemo kampeliuose ir beveik nesusitinkame visą dieną. O vakare, kai jau nebepavelkame kojų, prasilenkdami pajuokaujame: „Gyventume dabar Vilniaus daugiabučio devintajame aukšte ir džiaugtumėmės laisvu laiku“. Tačiau tai būna tik savotiškas pasijuokimas patiems iš savęs. Jokiu būdu nenorėtume grįžti į didmiestį“, ­– sako J.Garbulienė.

„Atgaivinta istorija“ yra nemokamos žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria siekiama skatinti jaunus žmones atkurti senas sodybas, atgaivinti šeimos istorijas ir tradicijas, taip įprasminant prisiminimus apie tuos, kurių jau nėra mūsų tarpe.

Siųsti savo atgaivintą sodybos ar šeimos istoriją bei nuotraukas galite el. paštu marketingas@60plius.lt. Jūsų tekstai bus publikuojami internetinėje svetainėje bei „60+“ Facebook paskyroje, o netikėčiausios istorijos atsidurs nemokamame žurnale aktyviems senjorams „60+“.

Liveta Burkšaitė